Author Archives: Marija

Tango

Kartais žvelgiu į viengungiškus metus su nostalgija: vienatvė skatino mane ieškoti. Jei ir pasiklysdavau gyvenimo kelyje, šviesos link visada išvesdavo tikslas surasti Jį. Jame tilpo visa: ko ilgėjausi ir ko trūko. Jis buvo toji prarastoji pusė, dalis manęs, kurios dar neteko pažinti. Kiek kartų maniau, kad pagaliau būsiu Jį suradusi, kiek kartų apsipažinau ir klydau […]

Lost in Venice

Venice is one of those mystical cities, that attracts people from all over the world. Perhaps because it’s sinking? The fear of losing it makes us appreciate it more. Being there is like stepping into Canaletto painting Venice: The Grand Canal with S. Simeone Piccolo. The outside world stays behind and even GPS is helpless. […]

Midnight

“Hi.” – I send him a text not expecting a reply. “Hi…” – his reply comforts and intrigues. “Are you busy?” – it’s almost midnight. “No, why?” – now, he is interested. “I’m tired of sleeping alone” – it takes one sentence to strip naked. It’s been days of solitude and silence, two things that […]

Magic of Florence

The image of Florence in my mind was a renaissance masterpiece: empty stone paved streets, with adorable cafes and wine cellars lit by candles. City where the time stands still, well literally, unchanged since sixteenth century. Therefore, imagine my disappointment when around 9am on my holiday, I found myself standing in a queue of tourists […]

Subobėjimas

Don’t you feel like you’re losing your edge? – atsirėmusi į Foyles knygų lentyną susirūpinu. What do you mean? – nesupranta nei apie ką, nei iš kur staiga tokie klausimai. Your coolness, – nutęsiu, – like you had something mystique within you and now it’s gone. … The reason I’m asking, or rather, the story […]

Livin’ On A Prayer

Mirtis – kaip būsena – neatrodė baisi, labiausiai ją gąsdino nežinomybę ir netvarka, kurios nepajėgs sukontroliuoti. Kas ras jos vėstantį kūną? Gal, tai bus netikėta mirtis? Gal, net komiška, apie kurią net po kelių dešimtmečių žmonės kalbės tvardydami juoką? Gal, neapdairi, dėl kurios bus tiek pat nepatogu, kiek būti užtiktam masturbuojantis neužsirakinus durų? O! Kas […]

Pasiklydę

Va, prašau, – sviedžia plokštelę per kambarį užkliudydamas vazoje pamerktus rožinius gvazdikus. Lopas, koks tu visgi lopas… Nieko nesiklausysim, sėdėsim tyloje. Jis nesupranta, kad tyloje sėdime kelis metus, mes niekada neturėjome nieko bendro apart plokštelių grotuvo, kurį perpus nusipirkome per pirmąjį pasimatymą, kai oras kvepėjo besiskleidžiančiais vyšnių žiedais ir saulės atokaitoje besišildančiu, nuo pavasario lietaus […]