Dieve, saugok karalienę: vidinė ritmika arba fuck it

Trisdešimtmetis tampa labai nuvalkiota tema, kaip meilė, kelionės į Vietnamą, Indiją, kaip avokadai ir lapiniai kopūstai. Asmeniškai man trisdešimt jau mažiausiai dešimt metų. Praktiškai, kai pažinau skaičius, taip ir pasilaidojau. Pamenu, kai buvau ketverių, nugirdau kaimynes kalbant apie Verkių dukrą, kuriai jau trisdešimt ir ji nieko neturi: nei vyro, nei vaiko, nei mokslų nebaigus ir dirba pardavėja, vos save išsilaiko, o ką jau kalbėti apie nekilnojamą turtą. Pamenu galvojau, kokia vargšė, tokia sena ir nieko neturi, gailėjau jos labai kelias dienas, net nėjau žaisti į kiemą. Mama išsigando, nuvedė pas daktarę Dobožinskienę, bet nuo trisdešimtmečio krizės manęs taip ir nepagydė. Birželį man pagaliau trisdešimt ir dabar suprantu, kad visus tuos metus sirgau svetima liga.

Tiesa, tuo metu, Lietuvoje dauguma trisdešimtmečių atrodė paragavę gyvenimo, kai kurie – net gerokai persiriję, nenuostabu, kad ketvirtoji dešimtis tada atrodė, kaip paskutinė stotelė. O pasirodo, kuo toliau – tuo geriau. Pamažu viskas pradeda įgauti prasmę. Continue reading Dieve, saugok karalienę: vidinė ritmika arba fuck it

Dieve, saugok karalienę: Sex sells arba XXI amžiaus intymumas

Tuoj bus du metai, kai dirbu ofise ir gyvenimas pradeda priminti The Truman Show.

Pirmadieniais veido išraiška byloja apie vidinę kančią, tokią, kurią patyrė Jėzus, kai Jį kalė prie kryžiaus, aną savaitę sulaukiau vairuotojo komentaro: don‘t you just love Mondays?

Antradieniais nėra nė kiek lengviau, todėl žmonės linkę užsimiršti darbe, veido raumenys kiek atsipalaiduoja, kartais nuvilnija šypsena.

Trečiadieniais pradedama laukti savaitgalio, visi atsilaisvina kaklaraiščius, dažniau nueina prie kolegos stalo, miestas tampa gyvybingesnis, baruose padaugėja klientų.

Ketvirtadieniai jau net ir masinėje kultūroje yra praminti mažaisiais savaitgaliais, tie, kurie turi galimybę ištrūkti iš ofiso, ja pasinaudoja, kartais dirba iš namų, kartais apsimeta, kad išvažiuoja į komandiruotę, apsuka ratą ir baigia darbą apie antrą valandą dienos. Ketvirtadieniais barai sausakimši, tai palankus metas susitikti su seniai matytais draugais, išleisti pinigus high street‘e, paslampinėti po muziejų ar galeriją.

Penktadieniai yra neoficiali nedarbo diena. Viršininkai kažkur pradingsta, kolegos žiovauja, o pats dažniausiai jautiesi pagiringas, nes kaip ir per didįjį savaitgalį, taip ir per mažąjį, tiesa kiek mažiau, tačiau – prisigėrei. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Sex sells arba XXI amžiaus intymumas

Dieve, saugok karalienę: Baby Mamas

Viskas prasidėjo du tūkstančiai aštuntaisiais, kai viešint Kaune sulaukiau Skype žinutės iš draugės su, kuria dvylika metų trynėm mokyklos suolus, dainavom chore, nusirašinėjome viena nuo kitos solfedžio, galų gale dalinomės džiaugsmais ir vargais, bei planavom šviesią ateitį. Ji jau nuo penktos klasės tvirtai žinojo, kad nori studijuoti mediciną, o aš fantazavau apie rašytojos karjerą.

Laukiuosi, – tada informavo ji ir mano instinktyvus atsakas buvo tyla. Vaikas – vos sulaukus dvidešimt vienerių – rodės tarsi kalėjimas iki gyvos galvos.  Kur ji jį dės? Kaip ji jį augins? – svarsčiau. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Baby Mamas

Dieve, saugok karalienę: malonumas arba moters vieta – Baltuosiuose rūmuose

Nothing works, – atrašo draugė, kuri antrą kartą per aštuoniolika mėnesių išsiskyrė su tuo pačiu vyru. Turiu blogą nuojautą, kad bus ir trečias.

Sakau blogą, nes tie santykiai – pasmerkti. Jis nelaimingai vedęs nelaimingą moterį, japonų kamikadzę, kuri pajėgi susprogdinti meilės laivyną. Ji kilusi iš šalies, kurioje dar praėjusio amžiaus viduryje svetimavimas buvo nusikaltimas ir neturiu nė menkiausios abejonės, kad ji – pasiruošusi bausti.

Vedusio vyro neištikimybė nesukėlė jokių kitų jausmų išskyrus smalsumą, kai prieš devynis mėnesius kažkur tarp dar neįpusėto Sunday Roast ir trečios taurės vyno draugė pasidalino išgyvenimais. Nekantravau susipažinti su tuo, kuris pavergė kažkada rodėsi nepavergiamą širdį ir kiek nusivyliau, kai žiūrint vieną iš Sex & the City epizodų draugės namuose, jis pasirodė tarpdury nešinas Tesco maišeliu, kuriame įžiūrėjau kelias skardines alaus. Vidutinio amžiaus, vidutinio ūgio, vidutinės išvaizdos, vidutines pareigas užimantis ir vidutines pajamas žmonai atiduodantis pabaisa ir gražuolė.

Tokie epitetai veikiausiai užkirs kelią į draugės širdį mažiausiai pusmečiui, tačiau nuoširdžiai tikiu, kad ji gali geriau. Ir tikrai ne iš moteriško solidarumo šios mintys, nes toks žodžių junginys, net nenatūralus liežuviui. Tiesiog matai žmogų ir jauti, kad jam turi sektis. Kitą visad matai aiškiau ir išsyk nori pagelbėti ir pakomentuoti, taip nori, kad net nesitveri savam kaily.

Ir save matai, bet neretai praleidi pro pirštus, nuolaidžiauji meškos paslaugą darydama. Žinai, kad esi vertesnė geresnio darbo ar bent jau tokios pat algos, kaip kolega, kuris, tikrai nedirba sunkiau ir kuris neturi geresnės kvalifikacijos, viską, ką jis turi tai pimpalą tarpukojy, pasitikėjimą savimi ir visuomenės užnugarį.

Turi svajonę keliauti, bet veikiausiai jos neįgyvendinsi, nes garsiau už visus didžiausių pasaulio katedrų varpus kartu sudėjus, tiksi biologinis laikrodis ir vien mintis apie nuo du tūkstančiai keturioliktųjų metų liepos autostopu aplink pasaulį keliaujantį klasioką verčia paslapčia viltis, kad kitame gyvenime reinkarnuosiesi į baltaodį vieno metro aštuoniasdešimt penkių centimetrų sportiško sudėjimo neplinkantį vyrą (arba į drugelį).

Gali rinktis, tačiau kaskart išdrįsus pažvelgti į gyvenimą kitaip prasideda Kruvinos skerdynės Teksase ir per visų nuomones, kurios garsesnės net už benzininio pjūklo burzgimą, nebegirdi net savo minčių.

Būti moterimi (turbūt, kaip ir būti vyru) šiais laikais – nelengva. Tačiau visuose moterims skirtuose žurnaluose tikina, kad būti moterimi, visgi – sunkiau.

– Ir išties sunkiau, – dalinosi pokalbiu su bendra pažįstama trumpam užsukusi draugė, kol tuo metu kruopščiai ryškinau blakstienas, – dabar įsivaizduok, reikia atsikelti, nusiprausti, nusiskusti kojas, bikini zoną, pažastis, išsiplauti galvą, pasidažyti, dar ir išsidžiovinti plaukus, bei apsirengti kažkaip įdomiau, nes konkurencija.

Vyrai irgi konkuruoja, bet jie telkia energiją į, kur kas svarbesnius dalykus nei moters dėmesio užkariavimas, jie nepraleidžia šešių savaičių apraudodami nepavykusių santykių. Ir tai jokiais būdais nereiškia, kad vyrai neturi emocijų ar, kad jiems neskauda. Skauda, dažniausiai net ilgiau, nei moterims, bet jie verčia šiukšles į energiją. Po kelių išsiskyrimų, vyrams pasidaro aišku, kad pirma, reikia rūpintis savimi, visa kita – ateis.

Visa kita – tai moteris, užauginta nesiginčyti, paklusti, neišsišokti, nekelti balso, nesiderėti, nusileisti, išklausyti, nutylėti, pasiaukoti.

Ir gimdyti vaikus.

Anądien gerdama rytinę kavą darbe skaičiau straipsnį apie kiaušinėlių užšaldymą, nes kaskart pagalvojusi apie tai, kad moters gyvenimo sprendimai yra daugiau ar mažiau apriboti blankios galimybės, kad vieną dieną ji panorės tapti motina, skrandį suspaudžia spazmas. Dešimt tūkstančių baksų už pasiruošimą procedūrai, penki tūkstančiai – už pačią procedūrą ir po penkis šimtus už kiekvienus metus šaldiklyje. Tiesa, pirmi metai nemokami.

Ir su šiais apmąstymais moterys turi plaukti per gyvenimą kukliai besišypsodamos ir puikiai atrodydamos, tyliai siekti karjeros, kad neišgąsdintų, kiek jautresnių vyrų  ir džiaugtis, kad joms leista balsuoti.

Praėjo tie laikai. Moters vieta – Baltuosiuose Rūmuose. Continue reading Dieve, saugok karalienę: malonumas arba moters vieta – Baltuosiuose rūmuose

Dieve, saugok karalienę: Circus

Gėrėm alų vieno Italijos miestelio centrinėje aikštėje, buvo šiltas vėlyvo pavasario vakaras. Išvykome prieš baigiamuosius, nes abiem rovė stogą. Be abejonės kalbėjome apie prasmes, apie gyvenimą ir apie santykius. Jis dalinosi prisiminimais apie mokyklinę meilę, o aš postringavau apie pažintus vyrus. Maiviausi tarsi ką nors nutuokčiau, mat buvau šviežiai išlipusi iš devynis mėnesius trukusio tapymosi su vienuolika metų vyresniu vyru. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Circus

Dieve, saugok karalienę: Londonas ir aš

Šiuo metu visi palieka Londoną, kas kraustosi atgal į ten, iš kur kadais paspruko, kas persikelia į svečią šalį, kas išvažiuoja pakeliauti, kas traukiasi į didmiesčio pakraščius, nes nebeįkanda nuomos ar (ir) sukūrė šeimą.

– Londonas niekam nebeįdomus: rugpjūčio pabaigoje dviems savaitėms buvom palikę tuštutėlį butą, siūlėm draugams apsistoti – nieks neatvažiavo, o va į Singapūrą dar net nespėjom persikraustyti – jau yra žmonių, kurie nusipirko bilietus ir atskris aplankyti, – prieš kelias savaites per farewell party Sun of Camberwell pasakojo vienas išvykusių. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Londonas ir aš

Dieve, saugok karalienę: tarpinė stotelė arba no more #swag

– Jei nesusirandu normalaus darbo, varau atgal į Londoną, nes už centus tikrai nedirbsiu, – grįžusi iš Briuselio pasakiau ir užsiregistravau Kauno teritorinėje darbo biržoje, tarsi ten į kairę ir į dešinę dalintų normalių darbų pasiūlymus. Continue reading Dieve, saugok karalienę: tarpinė stotelė arba no more #swag