Nesu viena iš tų, kurie keliaudami susiranda draugų. Jei sąlygos leidžia nebendrauti - taip ir darau. Buvo, gal trys kartai, kai skrisdama su kažkuo pasikalbėjau ir tikrai ne savo iniciatyva. Stoviu Ryanair priority eilėj, kas yra visiška nesąmonė, bet nebeapsimoka kitaip, ir galvoju apie savo buvusius pakeleivius: prancūzą Euroline autobuse pakeliui iš Briuselio į Prancūziją,… Continue reading Soy Linas
Category: Kontempliacijos
Būtos ir nebūtos istorijos, pamąstymai apie gyvenimą ir pokalbiai, kaip senais laikais, virtuvėje, prie taurės vyno, kai laikas sustoja, kol cigaretės dūmuose pradeda busti aušra.
Gėda
Nors viešėdama tėviškėje išalkusi jaučiuosi retai, nes tris kartus per dieną karštais patiekalais mane vaišina mama, tačiau pasisėdėjimų baruose ir restoranuose niekad neatsisakau. Viskas prasidėjo Putvinskio 48, lėta įžanga. Maisto laukėme apie dvi valandas, nors sausakimša tikrai nebuvo: septyni draugai ir aš. Per visą vakarą durų niekas nepravėrė net per klaidą. Kol laukėme, spėju, kad… Continue reading Gėda
Ateitis yra moteris
Jis nenorėjo anksčiau ateit, nes galvojo, kad mes šnekėsimės apie mėnesines, - rolling eyes. Tada seka trumpa pauzė. Dabar naudoju tokią programėlę/...Aš irgi! - plekšteliu per petį, tarsi sakyčiau: hi-five sister! Ir aš. Kokias jūs naudojat? - jau atrakindama telefoną, kad parodyčiau savo, klausiu. Clue. The Flow. Mano tai Life vadinasi ir atrodo taip, - kišu ekraną į pašnekovių veidus. … Continue reading Ateitis yra moteris
Hipochondrija
Laukiu lėktuvo, vienintelė su 90-aisiais, miesto ligoninės operacinėse naudota kauke. Žiūriu į žmones besimėgaujančius gyvenimu, t.y. geriančius vandenį, kavą, valgančius šviežiai Pret suteptus sumuštinius ir viduje taip nyku, atrodo, kad jau sirgčiau ir virusu, ir salmonelioze. Nusprendžiu surizikuoti, užsisakau flat white. Personalas, kuris praleidžia oro uoste bent aštuonias valandas per dieną, žiūri į mane su… Continue reading Hipochondrija
Didvyris
Pastebėjau, kad dauguma lietuvių vyrų yra džentelmenai per prievartą. Patys jie, gal nesusimąstytų užleisti vietos ar panešėti tašę, bet kažkas stipresnio už juos sako: reikia. Manau, tai - motinos balsas, tas pats, kuris nuo vaikystės kartojo: nusiplauk rankas, nespjaudyk į cukrų ar pavalgei? Pasikeisk kojines! Rūkei? Papūsk. Ištuštėjusiame lėktuve stoviu aš ir jis, mano tašę su vytintomis… Continue reading Didvyris
