Užrašai

Trumpesni tekstai, tinka nuobodžiaujant darbe, kavinėje laukiant draugo, stovint prekybos centro eilėje, prieš užmiegant. Vieša užrašų knygutė.

Ofisas

Neoficialūs darbo pietūs, Janusz gurkšteli alaus ir įjungia vadovo mode: <…> niekada savo pavaldiniams tiesiogiai nepasakau, kur jie suklydo, numetu užuominą ir leidžiu jiems patiems išsiaiškinti, taip jie patys suriša galus ir pasimoko greičiau, nei tada, kai baksnoji snukeliu į šūdą. Kur suklydau? – klausiu. Nieko nesakysiu, – koketuoja. Janusz, man tie subtilūs paflirtavimai elektroniniais […]

More

Pavasaris

Kaip tik pavasaris, taip lipu sienomis. Dūšia, kaip katinas, trinasi į kėdės koją, rašomojo stalo šoną, riečia uodegą palei durų staktą… netveria kailyje. Norisi keisti/-is. Vieną dieną plaukus išsitiesinu, kitą – susirišu, trečią – vėl garbanota, bendradarbiai nesupranta, kartais apsipažįsta. Klausia, kas vyksta? Atsakau – pavasaris. Bet iš tiesų, tai prisiskaičiau tiek straipsnių apie trisdešimtmetį, […]

More

Lietuviškas žodis

Vakar galvojau apie lietuviškų knygų leidybos situaciją. Svarsčiau, jei vėl draustų lietuvišką spaudą ir raidyną, ar sutikčiau būti knygnešiu ir dėl kurių knygų būtų verta pasiaukoti? Situacija primena „batų alėją“, tuos metus, kai Kauno Laisvės Alėjoje kas antros durys vedė į batų parduotuvę (šiuo metu į kepyklėlę). Ir tikrai, knygą gali parašyti bet kas, tik […]

More

Menas, kuris jaudina

Šiandien Paryžiuje, Atelier des Lumieres parodoje sužinojau, kad Gustav Klimt tapydavo nuogas. Bet tai – tik lyrinis nukrypimas. Vaikščiodama po dviejų tūkstančių kvadratinių metrų paveikslą mintyse, tarsi vietinė kartojau: magnifique. Tris tūkstančiai kintančių vaizdų akomponuoti tinkamai parinkta muzika traukte įtraukė į istoriją, kuri sujaudino taip, kad net momentais virpinau lūpą, o akyse telkėsi ašaros. Pasilikau […]

More