Berlin – a short love story

Winter 2017, Berlin

Berlin was never a favorite destination on my weekend escape list, especially in winter, but as people say – shit happens, and I’m glad it did.

It was a rare occasion of the thirtieth birthday, that made twelve of us come from the east and wild wild west bearing gifts. I was the last one to land and first out the door to the art deco restaurant Nolle hidden in historic railway arches at Friedrichstraße station. The place offers a range of classics as well as traditional menu, like potato soup with slices of sausages, small pork schnitzel, homemade meatball, small grilled sausages on sauerkraut, served with fried potatoes (restaurant’s special) and homemade Berlin style red berry stew with vanilla sauce and a dollop of whipped cream. I challenge you to finish it all. If you do – call me, I might write a separate story on that. Continue reading Berlin – a short love story

Dieve, saugok karalienę: Sex sells arba XXI amžiaus intymumas

Tuoj bus du metai, kai dirbu ofise ir gyvenimas pradeda priminti The Truman Show.

Pirmadieniais veido išraiška byloja apie vidinę kančią, tokią, kurią patyrė Jėzus, kai Jį kalė prie kryžiaus, aną savaitę sulaukiau vairuotojo komentaro: don‘t you just love Mondays?

Antradieniais nėra nė kiek lengviau, todėl žmonės linkę užsimiršti darbe, veido raumenys kiek atsipalaiduoja, kartais nuvilnija šypsena.

Trečiadieniais pradedama laukti savaitgalio, visi atsilaisvina kaklaraiščius, dažniau nueina prie kolegos stalo, miestas tampa gyvybingesnis, baruose padaugėja klientų.

Ketvirtadieniai jau net ir masinėje kultūroje yra praminti mažaisiais savaitgaliais, tie, kurie turi galimybę ištrūkti iš ofiso, ja pasinaudoja, kartais dirba iš namų, kartais apsimeta, kad išvažiuoja į komandiruotę, apsuka ratą ir baigia darbą apie antrą valandą dienos. Ketvirtadieniais barai sausakimši, tai palankus metas susitikti su seniai matytais draugais, išleisti pinigus high street‘e, paslampinėti po muziejų ar galeriją.

Penktadieniai yra neoficiali nedarbo diena. Viršininkai kažkur pradingsta, kolegos žiovauja, o pats dažniausiai jautiesi pagiringas, nes kaip ir per didįjį savaitgalį, taip ir per mažąjį, tiesa kiek mažiau, tačiau – prisigėrei. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Sex sells arba XXI amžiaus intymumas

Dieve, saugok karalienę: Baby Mamas

Viskas prasidėjo du tūkstančiai aštuntaisiais, kai viešint Kaune sulaukiau Skype žinutės iš draugės su, kuria dvylika metų trynėm mokyklos suolus, dainavom chore, nusirašinėjome viena nuo kitos solfedžio, galų gale dalinomės džiaugsmais ir vargais, bei planavom šviesią ateitį. Ji jau nuo penktos klasės tvirtai žinojo, kad nori studijuoti mediciną, o aš fantazavau apie rašytojos karjerą.

Laukiuosi, – tada informavo ji ir mano instinktyvus atsakas buvo tyla. Vaikas – vos sulaukus dvidešimt vienerių – rodės tarsi kalėjimas iki gyvos galvos.  Kur ji jį dės? Kaip ji jį augins? – svarsčiau. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Baby Mamas

Dieve, saugok karalienę: malonumas arba moters vieta – Baltuosiuose rūmuose

Nothing works, – atrašo draugė, kuri antrą kartą per aštuoniolika mėnesių išsiskyrė su tuo pačiu vyru. Turiu blogą nuojautą, kad bus ir trečias.

Sakau blogą, nes tie santykiai – pasmerkti. Jis nelaimingai vedęs nelaimingą moterį, japonų kamikadzę, kuri pajėgi susprogdinti meilės laivyną. Ji kilusi iš šalies, kurioje dar praėjusio amžiaus viduryje svetimavimas buvo nusikaltimas ir neturiu nė menkiausios abejonės, kad ji – pasiruošusi bausti.

Vedusio vyro neištikimybė nesukėlė jokių kitų jausmų išskyrus smalsumą, kai prieš devynis mėnesius kažkur tarp dar neįpusėto Sunday Roast ir trečios taurės vyno draugė pasidalino išgyvenimais. Nekantravau susipažinti su tuo, kuris pavergė kažkada rodėsi nepavergiamą širdį ir kiek nusivyliau, kai žiūrint vieną iš Sex & the City epizodų draugės namuose, jis pasirodė tarpdury nešinas Tesco maišeliu, kuriame įžiūrėjau kelias skardines alaus. Vidutinio amžiaus, vidutinio ūgio, vidutinės išvaizdos, vidutines pareigas užimantis ir vidutines pajamas žmonai atiduodantis pabaisa ir gražuolė.

Tokie epitetai veikiausiai užkirs kelią į draugės širdį mažiausiai pusmečiui, tačiau nuoširdžiai tikiu, kad ji gali geriau. Ir tikrai ne iš moteriško solidarumo šios mintys, nes toks žodžių junginys, net nenatūralus liežuviui. Tiesiog matai žmogų ir jauti, kad jam turi sektis. Kitą visad matai aiškiau ir išsyk nori pagelbėti ir pakomentuoti, taip nori, kad net nesitveri savam kaily.

Ir save matai, bet neretai praleidi pro pirštus, nuolaidžiauji meškos paslaugą darydama. Žinai, kad esi vertesnė geresnio darbo ar bent jau tokios pat algos, kaip kolega, kuris, tikrai nedirba sunkiau ir kuris neturi geresnės kvalifikacijos, viską, ką jis turi tai pimpalą tarpukojy, pasitikėjimą savimi ir visuomenės užnugarį.

Turi svajonę keliauti, bet veikiausiai jos neįgyvendinsi, nes garsiau už visus didžiausių pasaulio katedrų varpus kartu sudėjus, tiksi biologinis laikrodis ir vien mintis apie nuo du tūkstančiai keturioliktųjų metų liepos autostopu aplink pasaulį keliaujantį klasioką verčia paslapčia viltis, kad kitame gyvenime reinkarnuosiesi į baltaodį vieno metro aštuoniasdešimt penkių centimetrų sportiško sudėjimo neplinkantį vyrą (arba į drugelį).

Gali rinktis, tačiau kaskart išdrįsus pažvelgti į gyvenimą kitaip prasideda Kruvinos skerdynės Teksase ir per visų nuomones, kurios garsesnės net už benzininio pjūklo burzgimą, nebegirdi net savo minčių.

Būti moterimi (turbūt, kaip ir būti vyru) šiais laikais – nelengva. Tačiau visuose moterims skirtuose žurnaluose tikina, kad būti moterimi, visgi – sunkiau.

– Ir išties sunkiau, – dalinosi pokalbiu su bendra pažįstama trumpam užsukusi draugė, kol tuo metu kruopščiai ryškinau blakstienas, – dabar įsivaizduok, reikia atsikelti, nusiprausti, nusiskusti kojas, bikini zoną, pažastis, išsiplauti galvą, pasidažyti, dar ir išsidžiovinti plaukus, bei apsirengti kažkaip įdomiau, nes konkurencija.

Vyrai irgi konkuruoja, bet jie telkia energiją į, kur kas svarbesnius dalykus nei moters dėmesio užkariavimas, jie nepraleidžia šešių savaičių apraudodami nepavykusių santykių. Ir tai jokiais būdais nereiškia, kad vyrai neturi emocijų ar, kad jiems neskauda. Skauda, dažniausiai net ilgiau, nei moterims, bet jie verčia šiukšles į energiją. Po kelių išsiskyrimų, vyrams pasidaro aišku, kad pirma, reikia rūpintis savimi, visa kita – ateis.

Visa kita – tai moteris, užauginta nesiginčyti, paklusti, neišsišokti, nekelti balso, nesiderėti, nusileisti, išklausyti, nutylėti, pasiaukoti.

Ir gimdyti vaikus.

Anądien gerdama rytinę kavą darbe skaičiau straipsnį apie kiaušinėlių užšaldymą, nes kaskart pagalvojusi apie tai, kad moters gyvenimo sprendimai yra daugiau ar mažiau apriboti blankios galimybės, kad vieną dieną ji panorės tapti motina, skrandį suspaudžia spazmas. Dešimt tūkstančių baksų už pasiruošimą procedūrai, penki tūkstančiai – už pačią procedūrą ir po penkis šimtus už kiekvienus metus šaldiklyje. Tiesa, pirmi metai nemokami.

Ir su šiais apmąstymais moterys turi plaukti per gyvenimą kukliai besišypsodamos ir puikiai atrodydamos, tyliai siekti karjeros, kad neišgąsdintų, kiek jautresnių vyrų  ir džiaugtis, kad joms leista balsuoti.

Praėjo tie laikai. Moters vieta – Baltuosiuose Rūmuose. Continue reading Dieve, saugok karalienę: malonumas arba moters vieta – Baltuosiuose rūmuose

Dieve, saugok karalienę: Circus

Gėrėm alų vieno Italijos miestelio centrinėje aikštėje, buvo šiltas vėlyvo pavasario vakaras. Išvykome prieš baigiamuosius, nes abiem rovė stogą. Be abejonės kalbėjome apie prasmes, apie gyvenimą ir apie santykius. Jis dalinosi prisiminimais apie mokyklinę meilę, o aš postringavau apie pažintus vyrus. Maiviausi tarsi ką nors nutuokčiau, mat buvau šviežiai išlipusi iš devynis mėnesius trukusio tapymosi su vienuolika metų vyresniu vyru. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Circus

Book digger

Oxfam Bookshop right in the front of Hampstead Undeground station, on 45 Heath St is worth an individual post. Usually, I leave a charity shop with one or two book(s) and a magazine or vinyl (on a good day), but this Sunday will go down in history as the best Sunday for a Book Digger like me.
I had to leave behind the A Clockwork Orange a dystopian novel by Anthony Burgess, Marcel Proust’s In the Shadow of Young Girls in Flower, biographies of Steve Jobs and Mick Jagger and finally The Art of Seduction by Robert Greene. I will definitely come back and if you are around in Hampstead Heath do pay a visit. 

Continue reading Book digger