Kitimas

IMG_7196 Edit
Nuotraukos autorius | Simonas Mitkevičius

Paslapčia pradėjai mėgautis savo neužimtumu; pradžioje kartu su aplinkiniais pūtei į vieną dūdą, kad darbas neatsiejamas nuo žmogaus, kad darbas įprasmina būtį, kad darbas, kad ir per gerklę lipantis, yra kur kas geriau už dykaduoniavimą ir pan. Įpusėjus trečiam bedarbystės mėnesiui – vangioms darbo paieškoms neduodant rezultatų – spjovei į cvbankas.ltcvmarket.ltcv.ltcvonline.lt tinklalapius ir pasinėrei į save.

–         … o ten darbo! – Net negali užbaigti sakinio tik pakeli antakius ir lėtai purtai galvą, maždaug: pats velnias sprandą nusisuktų.

–         Nelengviau keliauti dviese? – vedusios poros tarsi sekta, kurios lyderį norėtum nudaigoti.

–         Ne, nelengviau, pirma – būtina susitvarkyti su savimi, kitas žmogus tavo problemų neišspręs, greičiau jas tik padvigubins. Beje, nieks su manim net nenori keliauti, jie visi pabėga. Visuose santykiuose tas pats – jis tik pradeda krautis lagaminus, o aš jau sėdžiu Havajuose su septinta pina colada rankoj. Continue reading Kitimas

Karas

Niekaip negali perprasti gyvenimo. Tai tarsi neužbaigta užduotis, kuri neduoda ramybės, kausto kūną, temdo sąmonę, atima spalvotus sapnus ir vietoje jų leidžia nesibaigiančią siaubo juostą.

Nusibodai pati sau, nusibodai ir kitiems, ypač savo motinai, kuri su malonumu susigrūstų tave atgal, kad tik užsičiauptum.

–         Negaliu patikėti, kad tai viskas, – kąsdama dar šiltą gabalą obuolių pyrago samprotauji.

–         Patikėk, tai ir yra gyvenimas, – pakartoja šimtas penktą sykį nebenuleisdama akių nuo televizoriaus ekrano.

Per televizorių rodo vieną iš penkių jos mėgstamiausių TV serialų, kuriuos žiūri per rusišką kanalą, tarsi lietuviški kanalai turėtų per mažai šūdinų programų. Net žinias, ji seka per RTR Planeta Baltija. Continue reading Karas

(S)CH(A)NEL(L)

Pardavinėju devynis tūkstančius svarų sterlingų vertus rankinukus penkiolikmetėms, už kuriuos jos atsiskaitinėja grynais, tarsi tai būtų pakelis Haribo guminukų ir mintys pačios atakuoja iš visų pusių.

Gal jų tėvai prekiauja žmonių organais? O kokie organai populiariausi? Ir iš kur jie sužino, kad organas funkcionuoja? Kiek kainuoja vienas organas ir kiek žmonių reikia nudaigoti, kad nusipirktum vieną rankinuką?

  • O kurie rankinukai yra naujausios kolekcijos? – klausia arabų kilmės klientė.
  • Viskas, ką manote aplink, yra naujausia kolekcija, – lenkiu nugarą, kad pasibaigus mėnesiui turėčiau už ką susimokėti kambario nuomą.
  • Ach, – ji atsidūsta, taip, kaip paprasti žmonės atsidūsta, kai prie kasos susivokia, kad nebeturi grynų susimokėti už konservus, – apmaudu, jau turiu kelių skirtingų dydžių ir spalvų Boy Bag, o visa kita – ne tai, ko ieškojau.
  • Karl‘as nespėja kurt, kaip greitai, jūs viską išperkat, – pasidalinu pastebėjimu ir sušvelninu smūgį koketišku juoku.
  • …, – klientei nejuokinga, ji nervingai stuksena į stalą savo American Express ir akimis ieško vyro.
  • Keturi tūkstančiai aštuoni šimtai septyniasdešimt penki, – informuoju. Piešiu save, kaip Barbę lėlių namelyje žaidžiančią su Monopoly
  • Minutėlę, noriu, kad už šitą rankinę atsiskaitytų mano vyras.

O kur yra mano vyras, kuris atsiskaitinėtų už mano rankinukus? Šita pelenės pasaka regis be pabaigos.

Galiu kirsti lažybų, kad jų vyrai ne tik sumoka už jų rankinukus, žiedus, auskarus, perlų vėrinius, sukneles, batelius, vairuotoją, pasilepinimus spa ir etc. Bet, jei reiktų, pataisytų dušą, įkaltų vinį, užaugintų medį ir iš to pačio medžio plikom rankom pastatytų namą. O gal ir ne?

Per aštuonias darbo valandas spėju išeiti ir grįžti į realybe nuo dešimties iki devyniasdešimties kartų. Priklauso nuo užimtumo. Kartais, kai išeinu, grįžusi randu, perstatytus daiktus, pasikeitusius darbuotojus, šalia stovinčius klientus su klausiamomis veido išraiškomis, šįsyk radau priešais stovinčią pamainos vadybininkę ir pusamžį simpatišką vyrą, nuo galvos iki kojų apsirengusį Vivienne Westwood. Puikiai žinau, nes praeinu pro tą skyrių kasdien, po du kartus, nes būtent pro tą skyrių veda kelias į valgyklą, kurioje aš perku kavą ir spurgas.

  • Gal galėtum padėti šitam džentelmenui? – vadybininkės akys sunerimę.
  • Priklauso, – pasakau ir suprantu, kad dar nepersijungiau į paslaugios pardavėjos vaidmenį, o tada entuziastingai pasitaisau, – be abejo!

Kaskart išspaudusi entuziastingą be abejo, įsivaizduoju, kad sutinku, kad mane dulkintų per užpakalį, tai visada prajuokina ir veide atsiranda natūrali šypsena, už kurią man ir moka. Skyrius, kuriame dirbu, už šypsenas moka daugiausia, todėl – tokie ir palyginimai. Continue reading (S)CH(A)NEL(L)

Go Techno

Pagarsinu 2 House Go Techno. Susirangau krėsle, įbedusi žvilgsnį į ant sienos kabantį priminimą: dreams don‘t work unless you do* palinksiu galva į ritmą ir nusprendžiu, kad gyvenime dar neteko dirbti.
Išskyrus vieną vakarą Saint Albans‘e, kai buvau išsikasusi finansinę duobę ir kažkas parekomendavo mane Viduržemio jūros restorano šefui. Visą vakarą žiūrėjau į žmonių burnas, be abejo išverčiau padėklą, tikiu, kad ir apsiverkiau. Keturias valandas kolega pabuvęs padavėjas pasiūlė pavežėt namo restoranui dar neužsidarius, suprask: darbo negavai. Lauke buvo tamsu, automobilyje grojo pop hitai, žiūrėdama pro langą galvoje prasukinėjau vakaro nuotrupas.
• Žinai, – prabilo buvęs kolega, – vis vien ten prastai moka, ilgos valandos…
• Mhm, – sutikau.
• Gal norėtum pavakarieniauti kada?
• Nemanau, kad ši mintis patiktų mano bernui, – atsakiau net nepagalvojusi, jokio berno tuo metu neturėjau, veikiausiai dar buvau nekalta, bet jis nebuvo itin simpatiškas, o man buvo apmaudu, kad ieškojau darbo, o radau vyrą.
Visad norėjau darbo, kuriam galėčiau atsiduoti ir kūnu ir siela, darbo, kurį nemadingai vadinčiau malonumu ir visi man pavydėtų. Nepailsau – ieškau.
Vis dar ieškau, bet jau ramiau, širdis dar nepailsta ir tas ieškojimas vos juntamas, tarsi kambaryje garso suvirpintas oras.
Tiesa Go Techno virpina ne tik orą, bet ir kaimynų sienas. Iš vienos pusės – galerija, girdžiu, kaip snobai snobiškai skaito snobiškas kalbas, iš kitos – romunų kilmės prostitutė. Neturiu jokio pagrindo tai teigti, bet kartą ją mačiau ir nepajutau nieko tik susierzinimą, nes ji informavo, kad per apačioje esančio buto lubas sunkiasi vanduo ir, kad greičiausiai tai – mano kaltė. Taip ir buvo. Continue reading Go Techno