Dieve, saugok karalienę: vidinė ritmika arba fuck it

Trisdešimtmetis tampa labai nuvalkiota tema, kaip meilė, kelionės į Vietnamą, Indiją, kaip avokadai ir lapiniai kopūstai. Asmeniškai man trisdešimt jau mažiausiai dešimt metų. Praktiškai, kai pažinau skaičius, taip ir pasilaidojau. Pamenu, kai buvau ketverių, nugirdau kaimynes kalbant apie Verkių dukrą, kuriai jau trisdešimt ir ji nieko neturi: nei vyro, nei vaiko, nei mokslų nebaigus ir dirba pardavėja, vos save išsilaiko, o ką jau kalbėti apie nekilnojamą turtą. Pamenu galvojau, kokia vargšė, tokia sena ir nieko neturi, gailėjau jos labai kelias dienas, net nėjau žaisti į kiemą. Mama išsigando, nuvedė pas daktarę Dobožinskienę, bet nuo trisdešimtmečio krizės manęs taip ir nepagydė. Birželį man pagaliau trisdešimt ir dabar suprantu, kad visus tuos metus sirgau svetima liga.

Tiesa, tuo metu, Lietuvoje dauguma trisdešimtmečių atrodė paragavę gyvenimo, kai kurie – net gerokai persiriję, nenuostabu, kad ketvirtoji dešimtis tada atrodė, kaip paskutinė stotelė. O pasirodo, kuo toliau – tuo geriau. Pamažu viskas pradeda įgauti prasmę. Continue reading Dieve, saugok karalienę: vidinė ritmika arba fuck it

Dieve, saugok karalienę: Circus

Gėrėm alų vieno Italijos miestelio centrinėje aikštėje, buvo šiltas vėlyvo pavasario vakaras. Išvykome prieš baigiamuosius, nes abiem rovė stogą. Be abejonės kalbėjome apie prasmes, apie gyvenimą ir apie santykius. Jis dalinosi prisiminimais apie mokyklinę meilę, o aš postringavau apie pažintus vyrus. Maiviausi tarsi ką nors nutuokčiau, mat buvau šviežiai išlipusi iš devynis mėnesius trukusio tapymosi su vienuolika metų vyresniu vyru. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Circus

Dieve, saugok karalienę: Londonas ir aš

Šiuo metu visi palieka Londoną, kas kraustosi atgal į ten, iš kur kadais paspruko, kas persikelia į svečią šalį, kas išvažiuoja pakeliauti, kas traukiasi į didmiesčio pakraščius, nes nebeįkanda nuomos ar (ir) sukūrė šeimą.

– Londonas niekam nebeįdomus: rugpjūčio pabaigoje dviems savaitėms buvom palikę tuštutėlį butą, siūlėm draugams apsistoti – nieks neatvažiavo, o va į Singapūrą dar net nespėjom persikraustyti – jau yra žmonių, kurie nusipirko bilietus ir atskris aplankyti, – prieš kelias savaites per farewell party Sun of Camberwell pasakojo vienas išvykusių. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Londonas ir aš

Dieve, saugok karalienę: tarpinė stotelė arba no more #swag

– Jei nesusirandu normalaus darbo, varau atgal į Londoną, nes už centus tikrai nedirbsiu, – grįžusi iš Briuselio pasakiau ir užsiregistravau Kauno teritorinėje darbo biržoje, tarsi ten į kairę ir į dešinę dalintų normalių darbų pasiūlymus. Continue reading Dieve, saugok karalienę: tarpinė stotelė arba no more #swag

Dieve, saugok karalienę: Dame pipi ir ketvirtadieniai Place du Luxembourg

Pirmą kartą Belgijoje atsidūriau dieną prieš Naujus. Tuomet dar mokėmės, tad kelionės išlaidos buvo minimalios. Apsigyvenome kambaryje be langų ir dvi dienas valgėme baguette‘es su lydytu sūriu. Gruodžio pabaiga buvo neįtikėtinai šalta, slampinėjom po miestą vien tik todėl, kad taip priimta: jei jau kažkur nuvažiuoji – reikia vaikščioti ir viskuo grožėtis. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Dame pipi ir ketvirtadieniai Place du Luxembourg

Dieve, saugok karalienę: death ride, apelsinas ir viskas, ko norėjau Kalėdoms, bet gavau per Naujus

Nenumaldomą žiemos švenčių artėjimą pajuntu išgirdusi Wham! Last Christmas ir, kai pasidaro  nebeįmanoma gauti staliuką restorane, nes viskas rezervuota Kalėdiniams darbo vakarėliams, paštininkas vėluoja atnešti laiškus, o vaisių ir daržovių skyriuje atpinga mandarinai.

Kiekvienas švenčiantis kūdikėlio Jėzaus gimimą giliai širdyje turi prigesusį gerumo aukurą ir reikia tik mažytės kibirkštėlės, kuri įpliekstų tą malonės ir atjautos ugnį.  Vieniems – tai užsižiebusios eglutės pagrindinėse miesto aikštėse, kitiems – parduotuvių vitrinos tviskančios auksu, tretiems – praeivio šypsena ar kilnus nepažįstamojo gestas. Kartais susimąstau, kodėl artėjant šventėms žmonės pasikeičia į gerą? Kodėl linkę atleisti vienas kitam, linkę susitaikyti ir pamiršti? Kodėl rečiau pagalvoja apie save ir dažniau apie kitą? Kodėl nori paaukoti skurstančiam ar tiesiog nupirkti benamiui puodelį karšto gėrimo? Kodėl prieš Kalėdas pagausėja labdaros akcijų ir visi staiga prisimena alkstančius vienišus senelius ir vėžiu sergančius vaikus? Kodėl tik kelioms savaitėms nuo Kalėdų iki Naujų pasaulis pasidaro gražesniu? Ar besibaigiant metams sąžinė prabylą aiškiau, megzdama rišlius sakinius, maždaug: drauguži, prabėgo dar vieni metai, o tu vis dar tame pačiame šūde: nei patobulėjai, nei padarei, kam nors, ką nors gero. Va, Tavo šansas: nupirk pigiausių kruopų, makaronų, paskambink tetai Liucei, paklausk, kaip laikosi, gal jau amžiną atilsį? O nuo sausio pirmos atversi naują puslapį, mesi rūkyt, nebevalgysi rūkytų vištos sparnelių ir be abejo įsigysi sporto klubo abonementą, mėnesiui, ne – metams! Continue reading Dieve, saugok karalienę: death ride, apelsinas ir viskas, ko norėjau Kalėdoms, bet gavau per Naujus

Dieve, saugok karalienę: atsivertimas arba mamma Italia

Po pusmečio Alington House vis dažniau pagaudavau save žvelgiant pro langą į Alexandra Palace teatro baleriną ir svarstant: is this it?

Anglų kalba galvoju retai ir, jei galvoju, tai tik apie esminius klausimus, kaip antai: is this it? Turiu padrąsinamąjį: so (fucking) what?! Ir universalų: fuck this shit. Per beveik dešimtmetį gyvenimo svetur vis dar labai aiškiai mąstau lietuviškai. Tiesa, kalbėti darosi vis sunkiau, o pagyvenusi metus Lietuvoje, supratau, kad ir žodynas nuo dvyliktos klasės menkai tepatobulėjo: kalboj atsirado vis daugiau svetimkūnių, kai kurios mintys vis dažniau pasiklysta vertime. Continue reading Dieve, saugok karalienę: atsivertimas arba mamma Italia