HAMLET’AS VS OPHELIA

Pusvalandį sėdime ant lieptelio nuleidę kojas į vandenį.Nusibodo, šąla kojos. Nustojau teliūskuoti. Dabar tiesiog sėdime tyloje. Vogčiomis stebiu, jis - kaip vaikas: noriu globoti, supti ant rankų, maitinti krūtimi ir atiduoti tėvui savaitgaliais, bei atostogų metu.Nesileidžia.Giliai atsidūstu.Atsisuka, pasižiūri, tarsi norėdamas nustumti nuo liepto už tai, kad sudrumsčiau tylą, o tada vėl panyra.Jis – neįminta mįslė.… Continue reading HAMLET’AS VS OPHELIA