Tėvynė Lietuva

Virtuvėje pridususi šviesa, aplink pridėliota žvakių, orkaitėje kepa višta, garų surinktuvas, regis, pučia šiltą orą, langas aprasojęs; negana to jis atsuka karšto vandens čiaupą ir kažkur dingsta palikdamas tave pūti virtuvėje…

Sėdi prie baro tarsi tropikuose, užsidengusi veidą nuo drėgmės išbrinkusiomis rankomis ir tave apima nepakeliamas liūdesys.

–         Dar šešios septynios minutės ir bus paruošta, – pasakoja čirškindamas brokolius keptuvėje.

–         Dūstu, kaip giliai tėvynei Lietuvai į šikną esu sulindusi.

–         Vėl tu savo… Galim bent kartą pavakarieniaut nepadiskutavę apie šalies socialinę, ekonominę, politinę ar kultūrinę padėtį? Continue reading Tėvynė Lietuva

Dieve, saugok karalienę: Londonas ir aš

Šiuo metu visi palieka Londoną, kas kraustosi atgal į ten, iš kur kadais paspruko, kas persikelia į svečią šalį, kas išvažiuoja pakeliauti, kas traukiasi į didmiesčio pakraščius, nes nebeįkanda nuomos ar (ir) sukūrė šeimą.

– Londonas niekam nebeįdomus: rugpjūčio pabaigoje dviems savaitėms buvom palikę tuštutėlį butą, siūlėm draugams apsistoti – nieks neatvažiavo, o va į Singapūrą dar net nespėjom persikraustyti – jau yra žmonių, kurie nusipirko bilietus ir atskris aplankyti, – prieš kelias savaites per farewell party Sun of Camberwell pasakojo vienas išvykusių. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Londonas ir aš

Dieve, saugok karalienę: tarpinė stotelė arba no more #swag

– Jei nesusirandu normalaus darbo, varau atgal į Londoną, nes už centus tikrai nedirbsiu, – grįžusi iš Briuselio pasakiau ir užsiregistravau Kauno teritorinėje darbo biržoje, tarsi ten į kairę ir į dešinę dalintų normalių darbų pasiūlymus. Continue reading Dieve, saugok karalienę: tarpinė stotelė arba no more #swag

Dieve, saugok karalienę: Dame pipi ir ketvirtadieniai Place du Luxembourg

Pirmą kartą Belgijoje atsidūriau dieną prieš Naujus. Tuomet dar mokėmės, tad kelionės išlaidos buvo minimalios. Apsigyvenome kambaryje be langų ir dvi dienas valgėme baguette‘es su lydytu sūriu. Gruodžio pabaiga buvo neįtikėtinai šalta, slampinėjom po miestą vien tik todėl, kad taip priimta: jei jau kažkur nuvažiuoji – reikia vaikščioti ir viskuo grožėtis. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Dame pipi ir ketvirtadieniai Place du Luxembourg

Dieve, saugok karalienę: death ride, apelsinas ir viskas, ko norėjau Kalėdoms, bet gavau per Naujus

Nenumaldomą žiemos švenčių artėjimą pajuntu išgirdusi Wham! Last Christmas ir, kai pasidaro  nebeįmanoma gauti staliuką restorane, nes viskas rezervuota Kalėdiniams darbo vakarėliams, paštininkas vėluoja atnešti laiškus, o vaisių ir daržovių skyriuje atpinga mandarinai.

Kiekvienas švenčiantis kūdikėlio Jėzaus gimimą giliai širdyje turi prigesusį gerumo aukurą ir reikia tik mažytės kibirkštėlės, kuri įpliekstų tą malonės ir atjautos ugnį.  Vieniems – tai užsižiebusios eglutės pagrindinėse miesto aikštėse, kitiems – parduotuvių vitrinos tviskančios auksu, tretiems – praeivio šypsena ar kilnus nepažįstamojo gestas. Kartais susimąstau, kodėl artėjant šventėms žmonės pasikeičia į gerą? Kodėl linkę atleisti vienas kitam, linkę susitaikyti ir pamiršti? Kodėl rečiau pagalvoja apie save ir dažniau apie kitą? Kodėl nori paaukoti skurstančiam ar tiesiog nupirkti benamiui puodelį karšto gėrimo? Kodėl prieš Kalėdas pagausėja labdaros akcijų ir visi staiga prisimena alkstančius vienišus senelius ir vėžiu sergančius vaikus? Kodėl tik kelioms savaitėms nuo Kalėdų iki Naujų pasaulis pasidaro gražesniu? Ar besibaigiant metams sąžinė prabylą aiškiau, megzdama rišlius sakinius, maždaug: drauguži, prabėgo dar vieni metai, o tu vis dar tame pačiame šūde: nei patobulėjai, nei padarei, kam nors, ką nors gero. Va, Tavo šansas: nupirk pigiausių kruopų, makaronų, paskambink tetai Liucei, paklausk, kaip laikosi, gal jau amžiną atilsį? O nuo sausio pirmos atversi naują puslapį, mesi rūkyt, nebevalgysi rūkytų vištos sparnelių ir be abejo įsigysi sporto klubo abonementą, mėnesiui, ne – metams! Continue reading Dieve, saugok karalienę: death ride, apelsinas ir viskas, ko norėjau Kalėdoms, bet gavau per Naujus

Dieve, saugok karalienę: atsivertimas arba mamma Italia

Po pusmečio Alington House vis dažniau pagaudavau save žvelgiant pro langą į Alexandra Palace teatro baleriną ir svarstant: is this it?

Anglų kalba galvoju retai ir, jei galvoju, tai tik apie esminius klausimus, kaip antai: is this it? Turiu padrąsinamąjį: so (fucking) what?! Ir universalų: fuck this shit. Per beveik dešimtmetį gyvenimo svetur vis dar labai aiškiai mąstau lietuviškai. Tiesa, kalbėti darosi vis sunkiau, o pagyvenusi metus Lietuvoje, supratau, kad ir žodynas nuo dvyliktos klasės menkai tepatobulėjo: kalboj atsirado vis daugiau svetimkūnių, kai kurios mintys vis dažniau pasiklysta vertime. Continue reading Dieve, saugok karalienę: atsivertimas arba mamma Italia

Dieve, saugok karalienę: nostalgija, dingę kiaušai ir kas dėl to kaltas?

Anądien parašė geras draugas, sakė po straipsnio pasijautęs obuoliu ir klausė, kur gauti tuos kiaušus? Sakiau, kad jei sužinosiu, kur dalina būtinai prigriebsiu porą ir jam.

Pati palikau kiaušus Londone ir grįžusi jų niekur neberandu.

Skrendant iš Vilniaus į Eindhoveną apėmė jausmas, kad kažką pamiršau, bet tuo metu nusprendžiau nesijaudinti: turbūt, nieko svarbaus, blogiausiu atveju telefono baterijos kroviklį, jei taip – atsiųs paštu. Pirmosiomis savaitėmis jausmas nedingo, tik stiprėjo, kol švenčiant mokslo metų pradžią studentų barake supratau, kad laukia vieni sunkūs metai, kuriems esu nepasiruošusi, lygiai taip pat, kaip nebuvau pasiruošusi valstybiniam istorijos egzaminui: išlaikiau žinodama tik Žalgirio mūšio datą.

Apsupta nepažįstamos aplinkos ir tiek pat nepažįstamų žmonių, kurie tik dabar pradėjo skaityti skyrių, kurį aš užverčiau prieš dvi vasaras. Ir jei knyga, kurią skaičiau buvo parašyta Jack Kerouac, ir aš vis dar buvau On the Road, tai jie bandė įminti James Joyce Ulysses mįsles.

Be savo draugų, be namų ir be sielą žudančio, bet visgi gerai apmokamo darbo, su vienu lagaminu ir vėl be realaus atsakymo į klausimą: ką aš čia veikiu? Panorau atsidurti du tūkstančiai devintuosiuose, kai gyvenau apleistoje Redchurch St. Į įkurtuves, kai stovėjom garaže apšviestame spalvotų lempučių, grojo The Clash, langai vibravo nuo žmonių juoko, o šurmulys viliojo užeiti prašalaičius, mano pirmoji meilė, su kuriuo ką tik susipažinome atidarinėjo butelį vyno ir the livin‘ was easy.

Gal kiaušai čia nieko dėti? Gal tai amžius? Gal aš, kaip tie, kurie su nostalgija žiūri į sovietmetį ir visai ne dėl santvarkos, o dėl to, kad tada jie buvo jauni? O gal tai vėl žmogaus prigimtis, kuri su nepasitikėjimu žvelgia į naujoves?

Prieš kelias dienas susitikome su keliais draugais iš Kitchener Rd. laikų ankstyvai Kalėdų vakarienei. Sutarėme, kad visiems patogu susitikti Shoreditch, kuriame dar prieš keturis ar penkis metus praleidome ne vieną naktį šokdami 1001, blaivydamiesi 93 Feet East ar stovėdami eilėje prie Beigel Shop‘o Brick Lane.

Pačios nuostabai atvažiavau į Shoreditch High Steet keliomis minutėmis anksčiau nei sutarta, kad pamatyčiau draugų žinutes, informuojančias apie vėlavimą. Nusprendžiau išrinkti vietą ir lukterėti jų ten su nemokamu ES Magazine, kurį prigriebiau išeidama iš stoties ir taure vyno.

Išsitraukiau išmanųjį ir susiradau trylika vietų Shoreditch, kuriose verta apsilankyti ir nė vieno man pažįstamo pavadinimo. Taip tyrinėdama apylinkes grįžau į jau minėtąją Redchurch St. ir viduje pasidarė šalta: ten, kur dar prieš kelis metus veikė nepriklausoma galerija dabar atsidarė Versace parduotuvė, visa gatvė buvo neatpažįstamai pasikeitusi, pamaniau, kad visa laimė, jog R.E.M. užfiksavo šios gatvės autentiškumą ÜBerlin klipe.

Vaikščiojom atsiminimų takais ir negalėjom patikėti, kaip viskas pasikeitė. Po valandos nesėkmingų bandymų gauti vietą viename iš naujai atsidariusių restoranėlių – grįžome į ten, kur pradėjome. Laukti dvi valandas, kad ketvirtadienio vakarą gautume staliuką, pasirodė, kiek neracionalu. Continue reading Dieve, saugok karalienę: nostalgija, dingę kiaušai ir kas dėl to kaltas?