Belaukiant Godo

...nebūna amžinas ruduo ir aš tikiu kažkiek dar tuo silpna pulsuojanti šviesa tamsaus koridoriaus gale...* Nutirpo sniegas. Gatvėje, kurioje gyvenu, šįvakar itin teatrališka, primena Beckett‘o pjesę. Traukiu dūmą belaukdama Godo ir mąstau, kaip staiga viskas prarado reikšmę. Būtis kristalizavosi į debesų ganymą. Stebiu juos, kol pasirodo saulė, tada suraukiu antakius ir užsimerkiu, po kiek laiko… Continue reading Belaukiant Godo

Pavasaris

Kaip tik pavasaris, taip lipu sienomis. Dūšia, kaip katinas, trinasi į kėdės koją, rašomojo stalo šoną, riečia uodegą palei durų staktą... netveria kailyje. Norisi keisti/-is. Vieną dieną plaukus išsitiesinu, kitą – susirišu, trečią – vėl garbanota, bendradarbiai nesupranta, kartais apsipažįsta. Klausia, kas vyksta? Atsakau – pavasaris. Bet iš tiesų, tai prisiskaičiau tiek straipsnių apie trisdešimtmetį,… Continue reading Pavasaris