Kitimas

IMG_7196 Edit
Nuotraukos autorius | Simonas Mitkevičius

Paslapčia pradėjai mėgautis savo neužimtumu; pradžioje kartu su aplinkiniais pūtei į vieną dūdą, kad darbas neatsiejamas nuo žmogaus, kad darbas įprasmina būtį, kad darbas, kad ir per gerklę lipantis, yra kur kas geriau už dykaduoniavimą ir pan. Įpusėjus trečiam bedarbystės mėnesiui – vangioms darbo paieškoms neduodant rezultatų – spjovei į cvbankas.ltcvmarket.ltcv.ltcvonline.lt tinklalapius ir pasinėrei į save.

–         … o ten darbo! – Net negali užbaigti sakinio tik pakeli antakius ir lėtai purtai galvą, maždaug: pats velnias sprandą nusisuktų.

–         Nelengviau keliauti dviese? – vedusios poros tarsi sekta, kurios lyderį norėtum nudaigoti.

–         Ne, nelengviau, pirma – būtina susitvarkyti su savimi, kitas žmogus tavo problemų neišspręs, greičiau jas tik padvigubins. Beje, nieks su manim net nenori keliauti, jie visi pabėga. Visuose santykiuose tas pats – jis tik pradeda krautis lagaminus, o aš jau sėdžiu Havajuose su septinta pina colada rankoj. Continue reading Kitimas

Pavasaris

17309657_282457005517118_342202232556820040_n

Kaip tik pavasaris, taip lipu sienom. Dūšia, kaip katinas, trinasi į kėdės koją, rašomojo stalo šoną, riečia uodegą palei durų staktą… netveria savo kailyje. Norisi keisti/-is. Vieną dieną plaukus išsitiesinu, kitą – susirišu, trečią – vėl garbanota, bendradarbiai nesupranta, kartais apsipažįsta. Klausia, kas vyksta? Atsakau – pavasaris. Continue reading Pavasaris

Šimtmečiai būties

  • …pirmadienio rytą vėl buvo apėmusi neviltis. Prabudau su jau galvoje besisukančiais klausimais, kaip antai: kas aš esu? Kur aš einu? Ir kokia apskritai gyvenimo prasmė?
  • Mhm, – apsimeta, kad klausosi. Galiu kirsti lažybų, kad išsijungė po vėl.
  • Būtis nuo devynių iki šešių – ne gyvenimas. Vakarais pasižiūri į laikrodį ir pats sau nevalingai sukomanduoji: jau vėlu, geriau jau eisiu miegoti. Užsimaukšlini naktinę kepuraitę, susikiši ausų kamštukus, užsitempi ant akių rožinį Sleeping Beauty raištį, keliesi šeštą, trys snooze‘ai, eini į vonią, skubi į metro, grūdiesi į vagoną, keturias stoteles kvėpuoji kažkieno pažasties odoru, kažkas tarsi tyčia, tarsi ne, paliečia užpakalį, kažkas nusičiaudėja tiesiai į veidą, dirbi aštuonias su puse valandos, pusvalandį pietauji, ir ne tada, kai nori, o tada, kai liepia, tada skubi namo ir vėl ta pati istorija: kažkas uosto pažastį, tarsi tyčia, tarsi ne, palieti kažkieno užpakalį, nusičiaudėji tiesiai į kažkieno veidą. Grįžti namo nusikalęs, įsimeti šaldytą picą į orkaitę, įsijungi filmą ir užmiegi net neįpusėjęs trečio gabalėlio, o tada ateina savaitgalis ir per dvi dienas nori padaryti tiek, kiek kiti žmonės nepadaro per visą savo gyvenimą, todėl pradedi gert penktadienį po darbo, šeštadienį ryte tvarkaisi namus, po to viskas viename prekybos centre leidi sunkiai uždirbtus pinigus, vakare krenti į komą/ lovą, sekmadienį kelies iš numirusių, valgai Sunday Roast ir bepjaustant kepsnį tavęs niekaip neapleidžia mintis, kad rytoj – į darbą.
  • Pavargau vaikščioti. Gal prisėskim, kur? – pasiūlo.
  • Prisėskim. O kur? – stabteliu.
  • Kad ir ant suoliuko, vis vien negaliu nei valgyt, nei gert, kol saulė nenusileis, – išdėsto ramiu balsu ir pasuka suoliuko link.
  • Badauji, o tada prisiryji, kaip kokia mitybos sutrikimų turinti paauglė. Kokia prasmė?
  • Pasninkas viena iš prijautimo alkstančiam formų, pasninkaudamas pradedu kitaip vertinti maistą, atsiranda kažkoks sąmoningumas, o ne vien įprotis.
  • Kodėl visada reikia griebtis ekstremumu? Nebūtų paprasčiau kasdien suvartoti mažiau? Kodėl žmonės tiek daug suvartoja? Ir kodėl už viską reikia mokėti? Kas apskritai yra pinigai?! – bombarduoju klausimais pakeltu tonu tarsi visa pasaulio neteisybė būtų jo vieno kaltė.
  • Žadi kažką pakeisti ar kvaršini galvą be jokios priežasties? – žvelgdamas į tolį ramiu, tarsi paties Alacho balsu nutraukia šaradą.
  • Taupai energiją, kad neparkristum eidamas namo? – traukiu per dantį.
  • Pats dažnai pagalvoju: apie ką viskas ir kas toliau? O tada vėl įsisuku į rutiną, susikuriu mažus tikslus, juos pasiekiu, vėl planuoju. Islamas moko būti geru žmogumi, gyventi taip, kad netrukdytum kitam. Gal tai ir yra prasmė: suprasti vienas kitą ir stengtis, kad kiekvienam ši trumpa viešnagė būtų maloni?
  • Bet tai, o ką veikti?

Continue reading Šimtmečiai būties