Dieve, saugok karalienę: vidinė ritmika arba fuck it

Trisdešimtmetis tampa labai nuvalkiota tema, kaip meilė, kelionės į Vietnamą, Indiją, kaip avokadai ir lapiniai kopūstai. Asmeniškai man trisdešimt jau mažiausiai dešimt metų. Praktiškai, kai pažinau skaičius, taip ir pasilaidojau. Pamenu, kai buvau ketverių, nugirdau kaimynes kalbant apie Verkių dukrą, kuriai jau trisdešimt ir ji nieko neturi: nei vyro, nei vaiko, nei mokslų nebaigus ir dirba pardavėja, vos save išsilaiko, o ką jau kalbėti apie nekilnojamą turtą. Pamenu galvojau, kokia vargšė, tokia sena ir nieko neturi, gailėjau jos labai kelias dienas, net nėjau žaisti į kiemą. Mama išsigando, nuvedė pas daktarę Dobožinskienę, bet nuo trisdešimtmečio krizės manęs taip ir nepagydė. Birželį man pagaliau trisdešimt ir dabar suprantu, kad visus tuos metus sirgau svetima liga.

Tiesa, tuo metu, Lietuvoje dauguma trisdešimtmečių atrodė paragavę gyvenimo, kai kurie – net gerokai persiriję, nenuostabu, kad ketvirtoji dešimtis tada atrodė, kaip paskutinė stotelė. O pasirodo, kuo toliau – tuo geriau. Pamažu viskas pradeda įgauti prasmę. Continue reading Dieve, saugok karalienę: vidinė ritmika arba fuck it

Dieve, saugok karalienę: Dame pipi ir ketvirtadieniai Place du Luxembourg

Pirmą kartą Belgijoje atsidūriau dieną prieš Naujus. Tuomet dar mokėmės, tad kelionės išlaidos buvo minimalios. Apsigyvenome kambaryje be langų ir dvi dienas valgėme baguette‘es su lydytu sūriu. Gruodžio pabaiga buvo neįtikėtinai šalta, slampinėjom po miestą vien tik todėl, kad taip priimta: jei jau kažkur nuvažiuoji – reikia vaikščioti ir viskuo grožėtis. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Dame pipi ir ketvirtadieniai Place du Luxembourg

Dieve, saugok karalienę: atgimimas arba generation Y

Palengvėjo vėliau, kai įsikirtau, kad Londonui vidutinio amžiaus krizė, kad jis, kaip ir aš, nori keistis, bet aplinka traukia jį atgal, per daug pažįstamų, kurie dar gyvena aštuntojo dešimtmečio punk eroje ir devintojo – rave‘uose. Per daug tų, kurie atvažiavo keliems mėnesiams, padirbėti per vasarą, ir liko gyventi ant jo sofos, prisiėmė paskolų ir dabar nebeturi, kur dėtis.

Laisvamaniai menininkai taip pat nebesusišneka su Londonu, seniau tarsi suprato viens kitą, koegzistavo be vargo, o dabar Londonas šneka vien apie biznį: iš menininkų jam reikia rezultatų, jis sutinka duoti gyvenamą vietą, bet vos ji pradeda traukti verslininkus, Londonas pradeda sukt šlangą, kelt nuomos kainas ir siūlyt kitus variantus. Dabar jo planuose Stratford, į kurį besiruošiant Olimpinėms buvo sukišta per daug pinigų, kad tiesiog palikti jį merdėt. Todėl menininkai turi kraustytis ir padaryt iš Stratford cool and trendy place to be, ką padarė iš Brick Lane, Shoreditch ir Hackney. Continue reading Dieve, saugok karalienę: atgimimas arba generation Y

Dieve, saugok karalienę: antrasis sugrįžimas

Tarp manęs ir Amsterdamo nebuvo nieko rimta. Kelios nuodėmingos naktys studijų laikais: tokie pasantykiavimai nelinkę peraugti į draugystę. Tačiau, jei Londonas yra blogiukas, kuris žiemą vasarą neišlenda iš odinės striukės, ant kurios nugaros užrašyta Rebel Without a Cause, o giliai širdy yra apsimyžęs romantikas, tai Amsterdamas yra intelektualas, atsipūtęs universiteto profesorius, kuris mielai užsimeta ecstasy ir patūsina su studentais. Jis geras meilužis, bet privalai turėti kantrybės, kad su juo išbūtum ilgą laiką, turi jį prisijaukinti, kad atsivertų ir leistų pažinti jo kitą, jautresnę pusę.

Išbuvom kartu aštuonis mėnesius, tada nutrūko lofto kuriame gyvenau sutartis. Sakau, kad nutrūko sutartis, nors ji niekada ir neegzistavo, tiesiog nerandu geresnio paaiškinimo situacijai, kurioje tada buvome. Nujausdama, kad artėja eros pabaiga – išsikrausčiau pirma. Po kelių savaičių gavau vieno iš italų, su kuriais dalinomės stogu, žinutę, kad jie atsikėlė nuo remonto triukšmo – pasirodo name prasidėjo ilgai planuota renovacija ir visiems teko išeiti.

Rasti laikiną būstą Amsterdame – tas pats, kaip rasti darbą: turi arba gerai pasirodyti per interviu, arba turėti pažįstamų. Kartą net nešiau kyšį, juodą Karūnos šokoladą. Veikiausiai nepatiko, nes kambario negavau.

Amsterdamas – emocija, kurią sunku apibūdinti žodžiais, ir būtina patirti. Raudonųjų žibintų gatvė bei Coffeeshop‘ai tėra tik priedas. Continue reading Dieve, saugok karalienę: antrasis sugrįžimas

Dieve, saugok karalienę: Anarchy in the UK arba plaukimas pasroviui

Viešnagė Kaune sutapo su mokyklos šimtmečiu, o tuo pačiu ir laidos susitikimu. Supraskit: didelė šventė, plius beveik dešimt metų, reikia susitikt.

Susitikom. Nemeluosiu, ėjau vien iš smalsumo, beveik rimtai, sakydama, kad noriu išsiaiškinti, kas ir kaip susimovė.

Entuziastų buvo mažoka, sėdėjom per dešimtmetį gerokai pasikeitusiame Miesto sode. Pokalbį palaikyti buvo sunku, pašnekovų žvilgsniai riešutavotarsi ieškodami išėjimo. Priėmiau tai asmeniškai.

Po kelių taurių visi atsipalaidavo ir pamažu pradėjo dalintis prisiminimais, patirtimis, pasiekimais, nuopuoliais ir vaikų nuotraukomis.

Ilgai likti neplanavau, o ir vakarėlis apie vienuoliktą valandą vis dar nebuvo įsisukęs, tad be ilgų ceremonijų susiradusi kelias bendramintes (nes mums pakeliui) tariau: einam. Ir pradėjau ieškot piniginės.

Beskaičiuojant euro centus prie manęs prisėdo penktos klasės meilė. Pamenu, kaip per matematiką negalėjau nulaikyti parkerio slystančio iš šlapių delniukų. Girdėjau gandus, kad dabar jis turi savo įmonę ir vaiką. Pakalbėjome gan trumpai, pagrinde kalbėjo jis. Mandagiai linksėjau ir galvojau, kad, jei dabar būtume penktoj klasėj, ant kelių jam tikrai nebesėdėčiau.

– O ką veiki tu, girdėjau rašai?

– Aha. Gyvenau Londone, Amsterdame, tada Vilniuj, Briuselyje, tada Kaune, o dabar – kaip kažkada sakė draugas Justinas – grįžau namo, į Londoną. Darbas – gerai, namai – gerai, meilė – gerai. Zajebys.

– Ir patinka tau taip? – pauzė, – Plaukt pasroviui? Aš tai negalėčiau taip…

– ? Continue reading Dieve, saugok karalienę: Anarchy in the UK arba plaukimas pasroviui