Dieve, saugok karalienę: vidinė ritmika arba fuck it

Trisdešimtmetis tampa labai nuvalkiota tema, kaip meilė, kelionės į Vietnamą, Indiją, kaip avokadai ir lapiniai kopūstai. Asmeniškai man trisdešimt jau mažiausiai dešimt metų. Praktiškai, kai pažinau skaičius, taip ir pasilaidojau. Pamenu, kai buvau ketverių, nugirdau kaimynes kalbant apie Verkių dukrą, kuriai jau trisdešimt ir ji nieko neturi: nei vyro, nei vaiko, nei mokslų nebaigus ir dirba pardavėja, vos save išsilaiko, o ką jau kalbėti apie nekilnojamą turtą. Pamenu galvojau, kokia vargšė, tokia sena ir nieko neturi, gailėjau jos labai kelias dienas, net nėjau žaisti į kiemą. Mama išsigando, nuvedė pas daktarę Dobožinskienę, bet nuo trisdešimtmečio krizės manęs taip ir nepagydė. Birželį man pagaliau trisdešimt ir dabar suprantu, kad visus tuos metus sirgau svetima liga.

Tiesa, tuo metu, Lietuvoje dauguma trisdešimtmečių atrodė paragavę gyvenimo, kai kurie – net gerokai persiriję, nenuostabu, kad ketvirtoji dešimtis tada atrodė, kaip paskutinė stotelė. O pasirodo, kuo toliau – tuo geriau. Pamažu viskas pradeda įgauti prasmę. Continue reading Dieve, saugok karalienę: vidinė ritmika arba fuck it

Dieve, saugok karalienę: Londonas ir aš

Šiuo metu visi palieka Londoną, kas kraustosi atgal į ten, iš kur kadais paspruko, kas persikelia į svečią šalį, kas išvažiuoja pakeliauti, kas traukiasi į didmiesčio pakraščius, nes nebeįkanda nuomos ar (ir) sukūrė šeimą.

– Londonas niekam nebeįdomus: rugpjūčio pabaigoje dviems savaitėms buvom palikę tuštutėlį butą, siūlėm draugams apsistoti – nieks neatvažiavo, o va į Singapūrą dar net nespėjom persikraustyti – jau yra žmonių, kurie nusipirko bilietus ir atskris aplankyti, – prieš kelias savaites per farewell party Sun of Camberwell pasakojo vienas išvykusių. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Londonas ir aš

Dieve, saugok karalienę: nostalgija, dingę kiaušai ir kas dėl to kaltas?

Anądien parašė geras draugas, sakė po straipsnio pasijautęs obuoliu ir klausė, kur gauti tuos kiaušus? Sakiau, kad jei sužinosiu, kur dalina būtinai prigriebsiu porą ir jam.

Pati palikau kiaušus Londone ir grįžusi jų niekur neberandu.

Skrendant iš Vilniaus į Eindhoveną apėmė jausmas, kad kažką pamiršau, bet tuo metu nusprendžiau nesijaudinti: turbūt, nieko svarbaus, blogiausiu atveju telefono baterijos kroviklį, jei taip – atsiųs paštu. Pirmosiomis savaitėmis jausmas nedingo, tik stiprėjo, kol švenčiant mokslo metų pradžią studentų barake supratau, kad laukia vieni sunkūs metai, kuriems esu nepasiruošusi, lygiai taip pat, kaip nebuvau pasiruošusi valstybiniam istorijos egzaminui: išlaikiau žinodama tik Žalgirio mūšio datą.

Apsupta nepažįstamos aplinkos ir tiek pat nepažįstamų žmonių, kurie tik dabar pradėjo skaityti skyrių, kurį aš užverčiau prieš dvi vasaras. Ir jei knyga, kurią skaičiau buvo parašyta Jack Kerouac, ir aš vis dar buvau On the Road, tai jie bandė įminti James Joyce Ulysses mįsles.

Be savo draugų, be namų ir be sielą žudančio, bet visgi gerai apmokamo darbo, su vienu lagaminu ir vėl be realaus atsakymo į klausimą: ką aš čia veikiu? Panorau atsidurti du tūkstančiai devintuosiuose, kai gyvenau apleistoje Redchurch St. Į įkurtuves, kai stovėjom garaže apšviestame spalvotų lempučių, grojo The Clash, langai vibravo nuo žmonių juoko, o šurmulys viliojo užeiti prašalaičius, mano pirmoji meilė, su kuriuo ką tik susipažinome atidarinėjo butelį vyno ir the livin‘ was easy.

Gal kiaušai čia nieko dėti? Gal tai amžius? Gal aš, kaip tie, kurie su nostalgija žiūri į sovietmetį ir visai ne dėl santvarkos, o dėl to, kad tada jie buvo jauni? O gal tai vėl žmogaus prigimtis, kuri su nepasitikėjimu žvelgia į naujoves?

Prieš kelias dienas susitikome su keliais draugais iš Kitchener Rd. laikų ankstyvai Kalėdų vakarienei. Sutarėme, kad visiems patogu susitikti Shoreditch, kuriame dar prieš keturis ar penkis metus praleidome ne vieną naktį šokdami 1001, blaivydamiesi 93 Feet East ar stovėdami eilėje prie Beigel Shop‘o Brick Lane.

Pačios nuostabai atvažiavau į Shoreditch High Steet keliomis minutėmis anksčiau nei sutarta, kad pamatyčiau draugų žinutes, informuojančias apie vėlavimą. Nusprendžiau išrinkti vietą ir lukterėti jų ten su nemokamu ES Magazine, kurį prigriebiau išeidama iš stoties ir taure vyno.

Išsitraukiau išmanųjį ir susiradau trylika vietų Shoreditch, kuriose verta apsilankyti ir nė vieno man pažįstamo pavadinimo. Taip tyrinėdama apylinkes grįžau į jau minėtąją Redchurch St. ir viduje pasidarė šalta: ten, kur dar prieš kelis metus veikė nepriklausoma galerija dabar atsidarė Versace parduotuvė, visa gatvė buvo neatpažįstamai pasikeitusi, pamaniau, kad visa laimė, jog R.E.M. užfiksavo šios gatvės autentiškumą ÜBerlin klipe.

Vaikščiojom atsiminimų takais ir negalėjom patikėti, kaip viskas pasikeitė. Po valandos nesėkmingų bandymų gauti vietą viename iš naujai atsidariusių restoranėlių – grįžome į ten, kur pradėjome. Laukti dvi valandas, kad ketvirtadienio vakarą gautume staliuką, pasirodė, kiek neracionalu. Continue reading Dieve, saugok karalienę: nostalgija, dingę kiaušai ir kas dėl to kaltas?

Karas

Niekaip negali perprasti gyvenimo. Tai tarsi neužbaigta užduotis, kuri neduoda ramybės, kausto kūną, temdo sąmonę, atima spalvotus sapnus ir vietoje jų leidžia nesibaigiančią siaubo juostą.

Nusibodai pati sau, nusibodai ir kitiems, ypač savo motinai, kuri su malonumu susigrūstų tave atgal, kad tik užsičiauptum.

–         Negaliu patikėti, kad tai viskas, – kąsdama dar šiltą gabalą obuolių pyrago samprotauji.

–         Patikėk, tai ir yra gyvenimas, – pakartoja šimtas penktą sykį nebenuleisdama akių nuo televizoriaus ekrano.

Per televizorių rodo vieną iš penkių jos mėgstamiausių TV serialų, kuriuos žiūri per rusišką kanalą, tarsi lietuviški kanalai turėtų per mažai šūdinų programų. Net žinias, ji seka per RTR Planeta Baltija. Continue reading Karas

Dieve, saugok karalienę: antrasis sugrįžimas

Tarp manęs ir Amsterdamo nebuvo nieko rimta. Kelios nuodėmingos naktys studijų laikais: tokie pasantykiavimai nelinkę peraugti į draugystę. Tačiau, jei Londonas yra blogiukas, kuris žiemą vasarą neišlenda iš odinės striukės, ant kurios nugaros užrašyta Rebel Without a Cause, o giliai širdy yra apsimyžęs romantikas, tai Amsterdamas yra intelektualas, atsipūtęs universiteto profesorius, kuris mielai užsimeta ecstasy ir patūsina su studentais. Jis geras meilužis, bet privalai turėti kantrybės, kad su juo išbūtum ilgą laiką, turi jį prisijaukinti, kad atsivertų ir leistų pažinti jo kitą, jautresnę pusę.

Išbuvom kartu aštuonis mėnesius, tada nutrūko lofto kuriame gyvenau sutartis. Sakau, kad nutrūko sutartis, nors ji niekada ir neegzistavo, tiesiog nerandu geresnio paaiškinimo situacijai, kurioje tada buvome. Nujausdama, kad artėja eros pabaiga – išsikrausčiau pirma. Po kelių savaičių gavau vieno iš italų, su kuriais dalinomės stogu, žinutę, kad jie atsikėlė nuo remonto triukšmo – pasirodo name prasidėjo ilgai planuota renovacija ir visiems teko išeiti.

Rasti laikiną būstą Amsterdame – tas pats, kaip rasti darbą: turi arba gerai pasirodyti per interviu, arba turėti pažįstamų. Kartą net nešiau kyšį, juodą Karūnos šokoladą. Veikiausiai nepatiko, nes kambario negavau.

Amsterdamas – emocija, kurią sunku apibūdinti žodžiais, ir būtina patirti. Raudonųjų žibintų gatvė bei Coffeeshop‘ai tėra tik priedas. Continue reading Dieve, saugok karalienę: antrasis sugrįžimas

Kauno žinios | Miesto Pokalbiai

Jis – vadinamos Kartos Y aukso grynuolis, įkvepianti smalsi persona, savo amato meistras. Gimęs ir užaugęs JAV, šiuo metu dirba ir keliauja po Europą. Mano pačios nuostabai ir susižavėjimui jis pametęs galvą dėl Lietuvos, sutartinių ir išmano pakankamai apie Baltų pagonis, kad sugėdintų ne vieną tautietį. Jo vardas Abraham Brody ir nesusižavėti juo – praktiškai neįmanoma. — Miesto pokalbiai: Lietuvos tradicijų fanas smuikininkas Abraham Brody