Pavasaris

17309657_282457005517118_342202232556820040_n

Kaip tik pavasaris, taip lipu sienom. Dūšia, kaip katinas, trinasi į kėdės koją, rašomojo stalo šoną, riečia uodegą palei durų staktą… netveria savo kailyje. Norisi keisti/-is. Vieną dieną plaukus išsitiesinu, kitą – susirišu, trečią – vėl garbanota, bendradarbiai nesupranta, kartais apsipažįsta. Klausia, kas vyksta? Atsakau – pavasaris. Continue reading Pavasaris

Inferno

Kai prieš kelis metus kalėdojau vienui viena ir rodės, kad esu paskutinis gyvas žmogus žemėje. Turėjau viso pasaulio laiką pagalvoti apie viską, pradedant nuo to, kaip atsidūriau ten, kur esu, kaip save įsivaizduoju po penkių metų, kas yra laimė, ar tikrai daryčiau daugiau, jei pinigai neturėtų reikšmės, į kurią pusę pasviręs Pizos bokštas, kodėl, kai kuriems užtenka tiek, kiek turi, o kiti vis nori daugiau? Kas surežisavo Titanic‘ą? Kur slypi sėkmingų socialinės medijos profilių paslaptis? Ar norėčiau, kad mane sektų penkiasdešimt tūkstančių avinų? Kodėl manęs nieks nemyli? Ar pati ką nors myliu? Kokia gyvenimo prasmė? Kodėl per šventes nevažinėja metro? Kada visi sugalvojo, ką nori veikti? Kur tuo metu buvau? Gal man užsirašyti pas psichologą? Continue reading Inferno