Dieve, saugok karalienę: vidinė ritmika arba fuck it

Trisdešimtmetis tampa labai nuvalkiota tema, kaip meilė, kelionės į Vietnamą, Indiją, kaip avokadai ir lapiniai kopūstai. Asmeniškai man trisdešimt jau mažiausiai dešimt metų. Praktiškai, kai pažinau skaičius, taip ir pasilaidojau. Pamenu, kai buvau ketverių, nugirdau kaimynes kalbant apie Verkių dukrą, kuriai jau trisdešimt ir ji nieko neturi: nei vyro, nei vaiko, nei mokslų nebaigus ir dirba pardavėja, vos save išsilaiko, o ką jau kalbėti apie nekilnojamą turtą. Pamenu galvojau, kokia vargšė, tokia sena ir nieko neturi, gailėjau jos labai kelias dienas, net nėjau žaisti į kiemą. Mama išsigando, nuvedė pas daktarę Dobožinskienę, bet nuo trisdešimtmečio krizės manęs taip ir nepagydė. Birželį man pagaliau trisdešimt ir dabar suprantu, kad visus tuos metus sirgau svetima liga.

Tiesa, tuo metu, Lietuvoje dauguma trisdešimtmečių atrodė paragavę gyvenimo, kai kurie – net gerokai persiriję, nenuostabu, kad ketvirtoji dešimtis tada atrodė, kaip paskutinė stotelė. O pasirodo, kuo toliau – tuo geriau. Pamažu viskas pradeda įgauti prasmę. Continue reading Dieve, saugok karalienę: vidinė ritmika arba fuck it

Vienuolika minučių

  • Gyvenu tarsi kariamas šuo. Priprantu prie visko. Nežinau ar tai gerai.
  • Koks planas b?
  • Neturiu plano b… tiesiog jame gyvenu.

Sekmadienis buvo niekam tikęs: visą dieną klausiau Moby, rūkiau ir valgiau baltą mišrainę. Po septintos, gal aštuntos cigaretės užsimaniau kavos.

Kavos nebebuvo, lauke lijo, atsigėriau arbatos.

Perskaičiau straipsnį apie rūkymą. Pasirodo viena cigaretė sutrumpiną gyvenimą vienuolika minučių.

Jau buvau tai girdėjusi, kai kartą besėdint lauko kavinėje, pro šalį einantis senis užkalbino dvi rūkančias moteris:

  • Girdėjau, jog viena surūkyta cigaretė sutrumpina gyvenimą vienuolika minučių, – prilėtinęs žingsnį paaiškino.
  • Nežinai, nuo ko mirsi… – pasiteisino moteris ir įtraukė dūmą.
  • O seksas prailgina devyniom… – užsiminė šypsodamasis, – galiu padėti atstatyti balansą.

Moterys nusijuokė, nusijuokiau ir prisidegiau cigaretę. Be pašalinių minčių, be jokių minčių apie ateitį.

Retokai mąstau apie ateitį. Tai tas pats, kas mėginti įžiūrėti kelią per rūką: dažniausiai tiesiog eini tikėdamasis geriausio.
Continue reading Vienuolika minučių