Tėvynė Lietuva

Virtuvėje pridususi šviesa, aplink pridėliota žvakių, orkaitėje kepa višta, garų surinktuvas, regis, pučia šiltą orą, langas aprasojęs; negana to jis atsuka karšto vandens čiaupą ir kažkur dingsta palikdamas tave pūti virtuvėje…

Sėdi prie baro tarsi tropikuose, užsidengusi veidą nuo drėgmės išbrinkusiomis rankomis ir tave apima nepakeliamas liūdesys.

–         Dar šešios septynios minutės ir bus paruošta, – pasakoja čirškindamas brokolius keptuvėje.

–         Dūstu, kaip giliai tėvynei Lietuvai į šikną esu sulindusi.

–         Vėl tu savo… Galim bent kartą pavakarieniaut nepadiskutavę apie šalies socialinę, ekonominę, politinę ar kultūrinę padėtį? Continue reading Tėvynė Lietuva

Kitimas

IMG_7196 Edit
Nuotraukos autorius | Simonas Mitkevičius

Paslapčia pradėjai mėgautis savo neužimtumu; pradžioje kartu su aplinkiniais pūtei į vieną dūdą, kad darbas neatsiejamas nuo žmogaus, kad darbas įprasmina būtį, kad darbas, kad ir per gerklę lipantis, yra kur kas geriau už dykaduoniavimą ir pan. Įpusėjus trečiam bedarbystės mėnesiui – vangioms darbo paieškoms neduodant rezultatų – spjovei į cvbankas.ltcvmarket.ltcv.ltcvonline.lt tinklalapius ir pasinėrei į save.

–         … o ten darbo! – Net negali užbaigti sakinio tik pakeli antakius ir lėtai purtai galvą, maždaug: pats velnias sprandą nusisuktų.

–         Nelengviau keliauti dviese? – vedusios poros tarsi sekta, kurios lyderį norėtum nudaigoti.

–         Ne, nelengviau, pirma – būtina susitvarkyti su savimi, kitas žmogus tavo problemų neišspręs, greičiau jas tik padvigubins. Beje, nieks su manim net nenori keliauti, jie visi pabėga. Visuose santykiuose tas pats – jis tik pradeda krautis lagaminus, o aš jau sėdžiu Havajuose su septinta pina colada rankoj. Continue reading Kitimas

Dieve, saugok karalienę: Baby Mamas

Viskas prasidėjo du tūkstančiai aštuntaisiais, kai viešint Kaune sulaukiau Skype žinutės iš draugės su, kuria dvylika metų trynėm mokyklos suolus, dainavom chore, nusirašinėjome viena nuo kitos solfedžio, galų gale dalinomės džiaugsmais ir vargais, bei planavom šviesią ateitį. Ji jau nuo penktos klasės tvirtai žinojo, kad nori studijuoti mediciną, o aš fantazavau apie rašytojos karjerą.

Laukiuosi, – tada informavo ji ir mano instinktyvus atsakas buvo tyla. Vaikas – vos sulaukus dvidešimt vienerių – rodės tarsi kalėjimas iki gyvos galvos.  Kur ji jį dės? Kaip ji jį augins? – svarsčiau. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Baby Mamas

Dieve, saugok karalienę: Londonas ir aš

Šiuo metu visi palieka Londoną, kas kraustosi atgal į ten, iš kur kadais paspruko, kas persikelia į svečią šalį, kas išvažiuoja pakeliauti, kas traukiasi į didmiesčio pakraščius, nes nebeįkanda nuomos ar (ir) sukūrė šeimą.

– Londonas niekam nebeįdomus: rugpjūčio pabaigoje dviems savaitėms buvom palikę tuštutėlį butą, siūlėm draugams apsistoti – nieks neatvažiavo, o va į Singapūrą dar net nespėjom persikraustyti – jau yra žmonių, kurie nusipirko bilietus ir atskris aplankyti, – prieš kelias savaites per farewell party Sun of Camberwell pasakojo vienas išvykusių. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Londonas ir aš

Dieve, saugok karalienę: Tėvynė Lietuva arba paliegę santykiai

Na, o po to buvo Lietuva. Mėgstu galvoti, kad į Lietuvą grįžau, dar tada, kai nebuvo madinga grįžti. Set’inau trend’ą.

Rimtai. Parsikrausčiau galvodama, kad visi lauks išskėstomis rankomis, nes būtent taip per radiją kalbėjo prezidentė, sakė: reikia sudaryti sąlygas, kad emigrantai sugrįžtų.

Gerai, meluoju. Grįžau, nes baigėsi pinigai ir reikėjo, kažkur ramiai parašyti magistrinį.

Kaskart apsistojusi tėvų namuose nesuprantu, kam apskritai išsikrausčiau. Mama irgi nesupranta, siūlo pasilikti, tikina, kad dviejų pensijų pakaktų visiems trims. Ne kartą jai beveik pavyko užliūliuoti mane geranorišku, tarsi pačios lakštingalos čiulbesiu, tačiau po euro įvedimo, liūliuoti sekasi vis sunkiau. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Tėvynė Lietuva arba paliegę santykiai

Dieve, saugok karalienę: nušvitimas arba nemanau, kad mes vis dar Kanzase, Toto

Lutono prisiminimus ir išgyvenimus sudėjau į dėžutes ir užkėliau ant aukščiausių lentynų, tad atsiminimai gan fragmentiški ir ne visada rišlūs.

Prieš persikraustydama į Jungtinę Karalystę užsienyje buvau kelis kartus, pirmą – autobusu keliavome į Čekiją, Austriją ir Vengriją, antrą – skridom į mainų stovyklą Slovėnijoje. Jau tada supratau, ką mama turėjo galvoje, sakydama, kad viena – nesusitvarkysiu:  per plauką spėjau į traukinį, o tada (nesu tikra ar per mane) vos nepavėlavome į lėktuvą. Tuo metu apie studijas užsienyje net nesapnavau ir kitos šalys neviliojo manę savo egzotika.

Tačiau po šiek tiek daugiau nei metų stovėjau back garden’e, žiūrėjau į mėnulį ir svarsčiau ar nebūtų buvę paprasčiau likti pas tėvus?

Išsinuomojau kambarį už penkiasdešimt svarų per savaitę iš – kaip tokius žmones tikslingai įvardino Ivaškevičius – obuolių. Obuoliai – emigrantai, kurie išvažiavo užsidirbti, gyvena tarsi nebūtų išvykę iš Lietuvos, perka maisto produktus Lituanicoj, žiūri lietuvišką televiziją, vos pakalba angliškai ir dirba fabrikuose, ramiai pūva, be didelių gyvenimo pokyčių ir siekių. Šie obuoliai gyveno trise: ji, jos nesantuokinis sūnus ir jos draugas. Continue reading Dieve, saugok karalienę: nušvitimas arba nemanau, kad mes vis dar Kanzase, Toto

Dieve, saugok karalienę: antrasis sugrįžimas

Tarp manęs ir Amsterdamo nebuvo nieko rimta. Kelios nuodėmingos naktys studijų laikais: tokie pasantykiavimai nelinkę peraugti į draugystę. Tačiau, jei Londonas yra blogiukas, kuris žiemą vasarą neišlenda iš odinės striukės, ant kurios nugaros užrašyta Rebel Without a Cause, o giliai širdy yra apsimyžęs romantikas, tai Amsterdamas yra intelektualas, atsipūtęs universiteto profesorius, kuris mielai užsimeta ecstasy ir patūsina su studentais. Jis geras meilužis, bet privalai turėti kantrybės, kad su juo išbūtum ilgą laiką, turi jį prisijaukinti, kad atsivertų ir leistų pažinti jo kitą, jautresnę pusę.

Išbuvom kartu aštuonis mėnesius, tada nutrūko lofto kuriame gyvenau sutartis. Sakau, kad nutrūko sutartis, nors ji niekada ir neegzistavo, tiesiog nerandu geresnio paaiškinimo situacijai, kurioje tada buvome. Nujausdama, kad artėja eros pabaiga – išsikrausčiau pirma. Po kelių savaičių gavau vieno iš italų, su kuriais dalinomės stogu, žinutę, kad jie atsikėlė nuo remonto triukšmo – pasirodo name prasidėjo ilgai planuota renovacija ir visiems teko išeiti.

Rasti laikiną būstą Amsterdame – tas pats, kaip rasti darbą: turi arba gerai pasirodyti per interviu, arba turėti pažįstamų. Kartą net nešiau kyšį, juodą Karūnos šokoladą. Veikiausiai nepatiko, nes kambario negavau.

Amsterdamas – emocija, kurią sunku apibūdinti žodžiais, ir būtina patirti. Raudonųjų žibintų gatvė bei Coffeeshop‘ai tėra tik priedas. Continue reading Dieve, saugok karalienę: antrasis sugrįžimas