Kitimas

IMG_7196 Edit
Nuotraukos autorius | Simonas Mitkevičius

Paslapčia pradėjai mėgautis savo neužimtumu; pradžioje kartu su aplinkiniais pūtei į vieną dūdą, kad darbas neatsiejamas nuo žmogaus, kad darbas įprasmina būtį, kad darbas, kad ir per gerklę lipantis, yra kur kas geriau už dykaduoniavimą ir pan. Įpusėjus trečiam bedarbystės mėnesiui – vangioms darbo paieškoms neduodant rezultatų – spjovei į cvbankas.ltcvmarket.ltcv.ltcvonline.lt tinklalapius ir pasinėrei į save.

–         … o ten darbo! – Net negali užbaigti sakinio tik pakeli antakius ir lėtai purtai galvą, maždaug: pats velnias sprandą nusisuktų.

–         Nelengviau keliauti dviese? – vedusios poros tarsi sekta, kurios lyderį norėtum nudaigoti.

–         Ne, nelengviau, pirma – būtina susitvarkyti su savimi, kitas žmogus tavo problemų neišspręs, greičiau jas tik padvigubins. Beje, nieks su manim net nenori keliauti, jie visi pabėga. Visuose santykiuose tas pats – jis tik pradeda krautis lagaminus, o aš jau sėdžiu Havajuose su septinta pina colada rankoj. Continue reading Kitimas

Kamanė | Laikas praverti langus ir prasivėdinti

Charles met Hugo, as in Charles Bukowski met Hugo Boss yra begėdiškas užmojis sujungti du nesugretinamus dalykus – rašytojų asmenybes ir komerciją. Pastebėjau, kad Vakaruose kai kurie rašytojai prilygsta muzikos ar kino garsenybėms: jų veidai dažnai puošia žurnalų viršelius, apie juos rašo, jie yra girdimi ir matomi, jų knygos skaitomos, jie gerai gyvena. Nenoriu mėtyti akmenų į Lietuvos rašytojų sąjungos sodybą, bet jiems labai reikėtų prasiverti langus ir prasivėdinti, kaip ir daugeliui Lietuvos kultūros institucijų. – Kamane.lt

Inferno

Kai prieš kelis metus kalėdojau vienui viena ir rodės, kad esu paskutinis gyvas žmogus žemėje. Turėjau viso pasaulio laiką pagalvoti apie viską, pradedant nuo to, kaip atsidūriau ten, kur esu, kaip save įsivaizduoju po penkių metų, kas yra laimė, ar tikrai daryčiau daugiau, jei pinigai neturėtų reikšmės, į kurią pusę pasviręs Pizos bokštas, kodėl, kai kuriems užtenka tiek, kiek turi, o kiti vis nori daugiau? Kas surežisavo Titanic‘ą? Kur slypi sėkmingų socialinės medijos profilių paslaptis? Ar norėčiau, kad mane sektų penkiasdešimt tūkstančių avinų? Kodėl manęs nieks nemyli? Ar pati ką nors myliu? Kokia gyvenimo prasmė? Kodėl per šventes nevažinėja metro? Kada visi sugalvojo, ką nori veikti? Kur tuo metu buvau? Gal man užsirašyti pas psichologą? Continue reading Inferno

Melodrama

Neseku, kas vyksta pasaulyje, galbūt Italiją nunešė nuo žemės paviršiaus? Nes atrodo, kad visi pabėgėliai glaudžiasi mano namuose.

Ryte, nusileidusi į apačią, radau visus juos svetainėje: vienas, susisukęs į striukę, ilsėjosi ant sofos, kitas – miegojo dešiniame kampe, dar du apsikabinę gulėjo arčiau lango. Continue reading Melodrama

Sex shop’as

Nutariau įsigyt vibratorių.
Tai nebuvo lengvabūdiškas  sprendimas – atvirkščiai – kruopščiai apmąsčiau visus  ir prieš; pasikonsultavau su kompetentingais asmenimis; atlikau tyrimus.
Pravėrus sex shop‘o duris kelią užtvėrė Sphinx‘as: Continue reading Sex shop’as

Realybė

Pakeli juodos kavos puodelį nuo stalo ir net nepriglaudęs prie lūpų padedi atgal. Atsiremi į metalinės lauko kėdės nugarėlę. Pasėdėjęs minutėlę pradedi muistytis akimis ieškodamas iš ko galėtum nugvelbt cigaretę. Saulė plieskia į veidą, užsidedi akinius tamsintais stiklais: taip seniai jos nematei, kad dabar nebegali į ją žiūrėti.

Prisėdu priešais. Porą minučių sėdime tyloje: stebiu tave klaidžiojant kitoje realybėje. Continue reading Realybė

Dangaus nebėra

I‘ll be waiting all day I‘ll be waiting all year… for you.*
Svarbiausia tikėti.
Viskas yra tavyje.
Jei tu tiki, tikiu ir aš.
Ar tiki?
Palengva prarandi viltį pats to nejausdamas. Vis dažniau eini gatve nuleidęs galvą. Svetimi veidai plaukia pro šalį. Absoliučiai viskas prarado reikšmę. Jautiesi it ne savo klumpėse. Nepaliaudamas klausinėji savęs… Continue reading Dangaus nebėra