Dieve, saugok karalienę: vidinė ritmika arba fuck it

Trisdešimtmetis tampa labai nuvalkiota tema, kaip meilė, kelionės į Vietnamą, Indiją, kaip avokadai ir lapiniai kopūstai. Asmeniškai man trisdešimt jau mažiausiai dešimt metų. Praktiškai, kai pažinau skaičius, taip ir pasilaidojau. Pamenu, kai buvau ketverių, nugirdau kaimynes kalbant apie Verkių dukrą, kuriai jau trisdešimt ir ji nieko neturi: nei vyro, nei vaiko, nei mokslų nebaigus ir dirba pardavėja, vos save išsilaiko, o ką jau kalbėti apie nekilnojamą turtą. Pamenu galvojau, kokia vargšė, tokia sena ir nieko neturi, gailėjau jos labai kelias dienas, net nėjau žaisti į kiemą. Mama išsigando, nuvedė pas daktarę Dobožinskienę, bet nuo trisdešimtmečio krizės manęs taip ir nepagydė. Birželį man pagaliau trisdešimt ir dabar suprantu, kad visus tuos metus sirgau svetima liga.

Tiesa, tuo metu, Lietuvoje dauguma trisdešimtmečių atrodė paragavę gyvenimo, kai kurie – net gerokai persiriję, nenuostabu, kad ketvirtoji dešimtis tada atrodė, kaip paskutinė stotelė. O pasirodo, kuo toliau – tuo geriau. Pamažu viskas pradeda įgauti prasmę. Continue reading Dieve, saugok karalienę: vidinė ritmika arba fuck it

Dieve, saugok karalienę: Baby Mamas

Viskas prasidėjo du tūkstančiai aštuntaisiais, kai viešint Kaune sulaukiau Skype žinutės iš draugės su, kuria dvylika metų trynėm mokyklos suolus, dainavom chore, nusirašinėjome viena nuo kitos solfedžio, galų gale dalinomės džiaugsmais ir vargais, bei planavom šviesią ateitį. Ji jau nuo penktos klasės tvirtai žinojo, kad nori studijuoti mediciną, o aš fantazavau apie rašytojos karjerą.

Laukiuosi, – tada informavo ji ir mano instinktyvus atsakas buvo tyla. Vaikas – vos sulaukus dvidešimt vienerių – rodės tarsi kalėjimas iki gyvos galvos.  Kur ji jį dės? Kaip ji jį augins? – svarsčiau. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Baby Mamas

Dieve, saugok karalienę: Circus

Gėrėm alų vieno Italijos miestelio centrinėje aikštėje, buvo šiltas vėlyvo pavasario vakaras. Išvykome prieš baigiamuosius, nes abiem rovė stogą. Be abejonės kalbėjome apie prasmes, apie gyvenimą ir apie santykius. Jis dalinosi prisiminimais apie mokyklinę meilę, o aš postringavau apie pažintus vyrus. Maiviausi tarsi ką nors nutuokčiau, mat buvau šviežiai išlipusi iš devynis mėnesius trukusio tapymosi su vienuolika metų vyresniu vyru. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Circus

Xoxo

Išsiskyrimai yra vienas iš  labiausiaiužknisančių procesų, beveik, kaip laidotuvės, nes ir vienu ir kitu atveju tenka atsisveikinti, tik po laidotuvių tikimybė, kad išvysi praeities vaiduoklius, kur kas mažesnė, gal net tolygi nuliui? Pabučiuoti bendrus ateities planus sudie, kartais lengviau nei atsikratyti senų prisiminimų, kurie velkasi iš paskos ir atsikartoja galvoje skambant Talking Heads, vaikščiojant tūkstančius kartų pramintomis gatvėmis, susitikus pažįstamus veidus, lankantis vietose, kuriose kartu leisdavote laiką ir taip toliau ir panašiai. Iš tikrųjų, tai pačioje pradžioje užtenka ir menkiausios detalės, kuri kartais net neturi jokio ryšio su tuo asmeniu, ar net užuominos į santykį, ir pasaulis nusidažo tamsiai pilka spalva. Ne juoda, juoda spalva turi erdvę, tamsiai pilka užgula pečius ir traukia prie žemės, kaip žemas slėgis apsiniaukusią karštą vasaros dieną, kai ore tvyro tvankuma ir regis, kad tuoj tuoj lis, ir drabužiai limpa prie kūno, tačiau neiškrenta nei lašas ir naktį negali užmigti vartydamasis lovoje, burna išdžiūvusi, o patalai smirdi regis svetimo šuns prakaitu, apie ketvirtą ryto jautiesi pavargęs, suirzęs ir tuo pačiu prislėgtas, o tada tyliai tyliai pro pravirą langą, kartu su dar viena karščio banga atplaukia savigaila ir net nepajunti, kaip pradedi verkti.
Verkiau verkau, kol užmigau. Prabudau po pietų. Lauke švietė saulė, vėjas taršė debesis, buvo pakankamai šiltas ruduo. Mums reikia pertraukos, reiškė, kad kartu mes neveikiame. Turėjau vėl išmokti veikti viena. Todėl be abejo prisigėriau, nes būti apsvaigusiai taip gera. Tiesiog gera ir tiek. Pečiai atsipalaiduoja (kaip ir smegenys, beje), norisi pirštais perbraukti per barmeno plaukus, kumštelėti draugą alkūne, paliesti praeivio ranką, pasibučiuoti (ir ne tik) su žaviuoju nepažįstamuoju. Viskas regis realu. Continue reading Xoxo

Dieve, saugok karalienę: Londonas ir aš

Šiuo metu visi palieka Londoną, kas kraustosi atgal į ten, iš kur kadais paspruko, kas persikelia į svečią šalį, kas išvažiuoja pakeliauti, kas traukiasi į didmiesčio pakraščius, nes nebeįkanda nuomos ar (ir) sukūrė šeimą.

– Londonas niekam nebeįdomus: rugpjūčio pabaigoje dviems savaitėms buvom palikę tuštutėlį butą, siūlėm draugams apsistoti – nieks neatvažiavo, o va į Singapūrą dar net nespėjom persikraustyti – jau yra žmonių, kurie nusipirko bilietus ir atskris aplankyti, – prieš kelias savaites per farewell party Sun of Camberwell pasakojo vienas išvykusių. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Londonas ir aš

Dieve, saugok karalienę: tarpinė stotelė arba no more #swag

– Jei nesusirandu normalaus darbo, varau atgal į Londoną, nes už centus tikrai nedirbsiu, – grįžusi iš Briuselio pasakiau ir užsiregistravau Kauno teritorinėje darbo biržoje, tarsi ten į kairę ir į dešinę dalintų normalių darbų pasiūlymus. Continue reading Dieve, saugok karalienę: tarpinė stotelė arba no more #swag

Dieve, saugok karalienę: death ride, apelsinas ir viskas, ko norėjau Kalėdoms, bet gavau per Naujus

Nenumaldomą žiemos švenčių artėjimą pajuntu išgirdusi Wham! Last Christmas ir, kai pasidaro  nebeįmanoma gauti staliuką restorane, nes viskas rezervuota Kalėdiniams darbo vakarėliams, paštininkas vėluoja atnešti laiškus, o vaisių ir daržovių skyriuje atpinga mandarinai.

Kiekvienas švenčiantis kūdikėlio Jėzaus gimimą giliai širdyje turi prigesusį gerumo aukurą ir reikia tik mažytės kibirkštėlės, kuri įpliekstų tą malonės ir atjautos ugnį.  Vieniems – tai užsižiebusios eglutės pagrindinėse miesto aikštėse, kitiems – parduotuvių vitrinos tviskančios auksu, tretiems – praeivio šypsena ar kilnus nepažįstamojo gestas. Kartais susimąstau, kodėl artėjant šventėms žmonės pasikeičia į gerą? Kodėl linkę atleisti vienas kitam, linkę susitaikyti ir pamiršti? Kodėl rečiau pagalvoja apie save ir dažniau apie kitą? Kodėl nori paaukoti skurstančiam ar tiesiog nupirkti benamiui puodelį karšto gėrimo? Kodėl prieš Kalėdas pagausėja labdaros akcijų ir visi staiga prisimena alkstančius vienišus senelius ir vėžiu sergančius vaikus? Kodėl tik kelioms savaitėms nuo Kalėdų iki Naujų pasaulis pasidaro gražesniu? Ar besibaigiant metams sąžinė prabylą aiškiau, megzdama rišlius sakinius, maždaug: drauguži, prabėgo dar vieni metai, o tu vis dar tame pačiame šūde: nei patobulėjai, nei padarei, kam nors, ką nors gero. Va, Tavo šansas: nupirk pigiausių kruopų, makaronų, paskambink tetai Liucei, paklausk, kaip laikosi, gal jau amžiną atilsį? O nuo sausio pirmos atversi naują puslapį, mesi rūkyt, nebevalgysi rūkytų vištos sparnelių ir be abejo įsigysi sporto klubo abonementą, mėnesiui, ne – metams! Continue reading Dieve, saugok karalienę: death ride, apelsinas ir viskas, ko norėjau Kalėdoms, bet gavau per Naujus