Kitimas

IMG_7196 Edit
Nuotraukos autorius | Simonas Mitkevičius

Paslapčia pradėjai mėgautis savo neužimtumu; pradžioje kartu su aplinkiniais pūtei į vieną dūdą, kad darbas neatsiejamas nuo žmogaus, kad darbas įprasmina būtį, kad darbas, kad ir per gerklę lipantis, yra kur kas geriau už dykaduoniavimą ir pan. Įpusėjus trečiam bedarbystės mėnesiui – vangioms darbo paieškoms neduodant rezultatų – spjovei į cvbankas.ltcvmarket.ltcv.ltcvonline.lt tinklalapius ir pasinėrei į save.

–         … o ten darbo! – Net negali užbaigti sakinio tik pakeli antakius ir lėtai purtai galvą, maždaug: pats velnias sprandą nusisuktų.

–         Nelengviau keliauti dviese? – vedusios poros tarsi sekta, kurios lyderį norėtum nudaigoti.

–         Ne, nelengviau, pirma – būtina susitvarkyti su savimi, kitas žmogus tavo problemų neišspręs, greičiau jas tik padvigubins. Beje, nieks su manim net nenori keliauti, jie visi pabėga. Visuose santykiuose tas pats – jis tik pradeda krautis lagaminus, o aš jau sėdžiu Havajuose su septinta pina colada rankoj. Continue reading Kitimas

Dieve, saugok karalienę: Circus

Gėrėm alų vieno Italijos miestelio centrinėje aikštėje, buvo šiltas vėlyvo pavasario vakaras. Išvykome prieš baigiamuosius, nes abiem rovė stogą. Be abejonės kalbėjome apie prasmes, apie gyvenimą ir apie santykius. Jis dalinosi prisiminimais apie mokyklinę meilę, o aš postringavau apie pažintus vyrus. Maiviausi tarsi ką nors nutuokčiau, mat buvau šviežiai išlipusi iš devynis mėnesius trukusio tapymosi su vienuolika metų vyresniu vyru. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Circus

Meilės nebėra

Pastaruoju metu renku medžiagą naujajai teorijai, teigiančiai, kad meilės nebėra. Visi jos ilgisi – faktas, tačiau dauguma nesupranta, kad geidžia būtent jos, todėl jaučia tuštumą, tuštumą, kurią stengiasi užpildyti, užpildyti skirtingais būdais, būdais, kurie – negelbsti. Kodėl? Nes kažkuriuo metu žmonija atskyrė meilę nuo sekso ir gauti du viename tapo beveik neįmanoma (kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų vartotojiškoje visuomenėje).

Gyvenimas Lietuvoje privertė susimąstyti apie sutartas santuokas. Dar turiu dalį savo kraičio, kurį, viltį praradusi motina, baigia išdalinti vargetoms… Continue reading Meilės nebėra

Xoxo

Išsiskyrimai yra vienas iš  labiausiaiužknisančių procesų, beveik, kaip laidotuvės, nes ir vienu ir kitu atveju tenka atsisveikinti, tik po laidotuvių tikimybė, kad išvysi praeities vaiduoklius, kur kas mažesnė, gal net tolygi nuliui? Pabučiuoti bendrus ateities planus sudie, kartais lengviau nei atsikratyti senų prisiminimų, kurie velkasi iš paskos ir atsikartoja galvoje skambant Talking Heads, vaikščiojant tūkstančius kartų pramintomis gatvėmis, susitikus pažįstamus veidus, lankantis vietose, kuriose kartu leisdavote laiką ir taip toliau ir panašiai. Iš tikrųjų, tai pačioje pradžioje užtenka ir menkiausios detalės, kuri kartais net neturi jokio ryšio su tuo asmeniu, ar net užuominos į santykį, ir pasaulis nusidažo tamsiai pilka spalva. Ne juoda, juoda spalva turi erdvę, tamsiai pilka užgula pečius ir traukia prie žemės, kaip žemas slėgis apsiniaukusią karštą vasaros dieną, kai ore tvyro tvankuma ir regis, kad tuoj tuoj lis, ir drabužiai limpa prie kūno, tačiau neiškrenta nei lašas ir naktį negali užmigti vartydamasis lovoje, burna išdžiūvusi, o patalai smirdi regis svetimo šuns prakaitu, apie ketvirtą ryto jautiesi pavargęs, suirzęs ir tuo pačiu prislėgtas, o tada tyliai tyliai pro pravirą langą, kartu su dar viena karščio banga atplaukia savigaila ir net nepajunti, kaip pradedi verkti.
Verkiau verkau, kol užmigau. Prabudau po pietų. Lauke švietė saulė, vėjas taršė debesis, buvo pakankamai šiltas ruduo. Mums reikia pertraukos, reiškė, kad kartu mes neveikiame. Turėjau vėl išmokti veikti viena. Todėl be abejo prisigėriau, nes būti apsvaigusiai taip gera. Tiesiog gera ir tiek. Pečiai atsipalaiduoja (kaip ir smegenys, beje), norisi pirštais perbraukti per barmeno plaukus, kumštelėti draugą alkūne, paliesti praeivio ranką, pasibučiuoti (ir ne tik) su žaviuoju nepažįstamuoju. Viskas regis realu. Continue reading Xoxo

Inferno

Kai prieš kelis metus kalėdojau vienui viena ir rodės, kad esu paskutinis gyvas žmogus žemėje. Turėjau viso pasaulio laiką pagalvoti apie viską, pradedant nuo to, kaip atsidūriau ten, kur esu, kaip save įsivaizduoju po penkių metų, kas yra laimė, ar tikrai daryčiau daugiau, jei pinigai neturėtų reikšmės, į kurią pusę pasviręs Pizos bokštas, kodėl, kai kuriems užtenka tiek, kiek turi, o kiti vis nori daugiau? Kas surežisavo Titanic‘ą? Kur slypi sėkmingų socialinės medijos profilių paslaptis? Ar norėčiau, kad mane sektų penkiasdešimt tūkstančių avinų? Kodėl manęs nieks nemyli? Ar pati ką nors myliu? Kokia gyvenimo prasmė? Kodėl per šventes nevažinėja metro? Kada visi sugalvojo, ką nori veikti? Kur tuo metu buvau? Gal man užsirašyti pas psichologą? Continue reading Inferno

Dieve, saugok karalienę: death ride, apelsinas ir viskas, ko norėjau Kalėdoms, bet gavau per Naujus

Nenumaldomą žiemos švenčių artėjimą pajuntu išgirdusi Wham! Last Christmas ir, kai pasidaro  nebeįmanoma gauti staliuką restorane, nes viskas rezervuota Kalėdiniams darbo vakarėliams, paštininkas vėluoja atnešti laiškus, o vaisių ir daržovių skyriuje atpinga mandarinai.

Kiekvienas švenčiantis kūdikėlio Jėzaus gimimą giliai širdyje turi prigesusį gerumo aukurą ir reikia tik mažytės kibirkštėlės, kuri įpliekstų tą malonės ir atjautos ugnį.  Vieniems – tai užsižiebusios eglutės pagrindinėse miesto aikštėse, kitiems – parduotuvių vitrinos tviskančios auksu, tretiems – praeivio šypsena ar kilnus nepažįstamojo gestas. Kartais susimąstau, kodėl artėjant šventėms žmonės pasikeičia į gerą? Kodėl linkę atleisti vienas kitam, linkę susitaikyti ir pamiršti? Kodėl rečiau pagalvoja apie save ir dažniau apie kitą? Kodėl nori paaukoti skurstančiam ar tiesiog nupirkti benamiui puodelį karšto gėrimo? Kodėl prieš Kalėdas pagausėja labdaros akcijų ir visi staiga prisimena alkstančius vienišus senelius ir vėžiu sergančius vaikus? Kodėl tik kelioms savaitėms nuo Kalėdų iki Naujų pasaulis pasidaro gražesniu? Ar besibaigiant metams sąžinė prabylą aiškiau, megzdama rišlius sakinius, maždaug: drauguži, prabėgo dar vieni metai, o tu vis dar tame pačiame šūde: nei patobulėjai, nei padarei, kam nors, ką nors gero. Va, Tavo šansas: nupirk pigiausių kruopų, makaronų, paskambink tetai Liucei, paklausk, kaip laikosi, gal jau amžiną atilsį? O nuo sausio pirmos atversi naują puslapį, mesi rūkyt, nebevalgysi rūkytų vištos sparnelių ir be abejo įsigysi sporto klubo abonementą, mėnesiui, ne – metams! Continue reading Dieve, saugok karalienę: death ride, apelsinas ir viskas, ko norėjau Kalėdoms, bet gavau per Naujus