Pokalbis

unnamedPrisėda šalia. Balsas sodrus, užburia melodingumu jam šnekant apie futbolą, šachmatų turnyrą, kuriam ruošėsi devynis mėnesius, automobilių ratlankius, kosmosą, močiutės daržus, o tada jis nei iš šio, nei iš to prisipažįsta:

–         …turiu moterį.

Nesuprantu, kuri pokalbio dalis privertė jį pagalvoti, jog esu juo susidomėjusi, tačiau tęsiu:

–         Kiek laiko judu kartu? – klausiu, tarsi, tai turėtų reikšmės: vienas mėnuo – niekis, metai – jau šis tas. Continue reading Pokalbis

Vladimiras

  •  Papasakosiu, Marija, tau istoriją: prieš penkiolika metų kaimynės dukra emigravo į Angliją. Dabar ji Čikagoje. Nusipirko ten namą. Gerai jai sekasi. Ištekėjo. – dėsto nepažįstamasis vardu Vladimiras, kuris, kaip pats man sakė, šįryt spėjo apskambinti visus trisdešimt penkis savo klasiokus iš kurių septyniasdešimt procentų jau mirę. Labai apsidžiaugė, kad mano tėvas dar gyvas ir šiek tiek nukabino nosį, kai pasakiau, kad šiuo metu jo nėra namie, – Marija, o tu ištekėjusi?
  • Ne.
  •  Negaliu patikėti. Kodėl?
  • Laukiu.
  • Jaunikaičio ant balto žirgo? – neišradingai traukia per dantį Vladimiras.
  •  To paties.
  •  Vis neatjoja?
  •  Kas?
  •  Jaunikaitis.
  • Ne, skambino, sakė bus už poros metų. Gal žirgą pašovė?
  •     …
  •     …
  •  Taigi. Kaimynė neturėjo, kaip susisiekt su dukra, todėl retsykiais užsukdavo pas mane pasinaudoti kompiuteriu, susirašinėjo elektroniniais laiškeliais. Kas man? Gi negaila. Vienąsyk prisijungia kaimynė prie sistemos, atsidaro hotmail‘ą ir pusbalsiu pradeda skaityt: brangi mama, man viskas gerai, tik mano draugę Oną pagavo policija, išsiaiškino, kad ji nelegaliai dirba ir siunčia namo. Ona jau trečia diena verkia, klausiu: Ona, ko verki? Gi ne į Sibirą tremia, į tėvynę. Ji nieko nešneka, nieko nebevalgo, tik verkia, nesumetu, ką daryt… – neužsikirsdamas šneka Vladimiras, tarsi viskas būtų įvykę vakar.
  • Mhm.
  • Marija, kodėl liūdi?
  •  Neliūdžiu, Vladimirai, miegojau, sekmadienio rytas gi.
  •  Taigi. Marija, o tu protestantė ar katalikė?
  •  Katalikė, bet bažnyčioje nesilankau ir sekmadieniais miegu iki pietų.
  •  Tai taip užauginta? O gaila. Ant septinto kalno stovi prostitutė, – neužsičiaupia Vladimiras, o aš kontempliuoju ragelio padėjimą, – Biblijoje, taip parašyta. O popiežiaus rezidencija ant Vatikano kalno. Supranti, Marija? Gal išdaviau paslaptį, bet taip yra: pedofilų ir pederastų būstinė.
  •   …
  •  Tikiuosi neįžeidžiau.
  •  Ne.
  •  Kas ne?
  •  Ne, neįžeidėt.
  • Vėl liūdi, – emociškai tvirkina Vladimiras, – o ko liūdi? Marija, kokie tavo gyvenimo prioritetai?
  •  Šeima, gal? – mechaniškai atsakau, – Nors, nežinau, koks skirtumas?
  •  Jei tai būtų IQ testas, tavo rezultatas būtų lygus nuliui…
  •  …
  • Stoviu basa ant šalto grindinio suvyta neregimais telefono laidais ir mąstau, kad be reikalo atsiliepiau. Reikėjo praleisti ir trečią skambutį, gal būtų nusiraminęs? Gal jis labai vienišas? Gal viena po kitos išgirstos žinios apie bendraamžių mirtis pastūmėjo Vladimirą dar kartą persvarstyti būties laikinumą ir dabar jis kontempliuoja savižudybę? Gal jis ruošiasi pasikarti ir aš esu ta, kuri gali jį išgelbėti nuo pražūtingo žingsnio? Gal…
  •  Marija, nesipykime. „А чем же худ, скажи, твой сон? Вещает он веселье”*, – cituoja Aleksandrą Sergejevičių Puškiną Vladimiras, – Pokštauju. Klausyk, o tu, turi jaunikaitį?

Continue reading Vladimiras

Sex shop’as

Nutariau įsigyt vibratorių.
Tai nebuvo lengvabūdiškas  sprendimas – atvirkščiai – kruopščiai apmąsčiau visus  ir prieš; pasikonsultavau su kompetentingais asmenimis; atlikau tyrimus.
Pravėrus sex shop‘o duris kelią užtvėrė Sphinx‘as: Continue reading Sex shop’as

Realybė

Pakeli juodos kavos puodelį nuo stalo ir net nepriglaudęs prie lūpų padedi atgal. Atsiremi į metalinės lauko kėdės nugarėlę. Pasėdėjęs minutėlę pradedi muistytis akimis ieškodamas iš ko galėtum nugvelbt cigaretę. Saulė plieskia į veidą, užsidedi akinius tamsintais stiklais: taip seniai jos nematei, kad dabar nebegali į ją žiūrėti.

Prisėdu priešais. Porą minučių sėdime tyloje: stebiu tave klaidžiojant kitoje realybėje. Continue reading Realybė

Kauno žinios | Miesto Pokalbiai

Jis – vadinamos Kartos Y aukso grynuolis, įkvepianti smalsi persona, savo amato meistras. Gimęs ir užaugęs JAV, šiuo metu dirba ir keliauja po Europą. Mano pačios nuostabai ir susižavėjimui jis pametęs galvą dėl Lietuvos, sutartinių ir išmano pakankamai apie Baltų pagonis, kad sugėdintų ne vieną tautietį. Jo vardas Abraham Brody ir nesusižavėti juo – praktiškai neįmanoma. — Miesto pokalbiai: Lietuvos tradicijų fanas smuikininkas Abraham Brody

Tu

Šiąnakt sapnavau tave. Klojai man lovą. Kryžiavau kojas iš didelio noro su tavim permiegoti -laikeisi atstumo. Rado, kada maivytis, – pagalvojau. Paklojai ir liepei gulti Bartuku.

–         Nuo kada mes šitaip miegam?

–         Nuo dabar.

Grynai išsidirbinėja, – vėl nuklydau į mintis.

–         Neišsidirbinėju, taip reikia, – perskaitė mintis.

O kam? Kodėl? Kodėl dabar, kai viskas tinkama: tinkama vieta, tinkamas laikas, tinkamas tu ir tinkama aš. Kodėl?

–         Mudviejų laikas praėjo, – kalbėjo purendamas pagalves.

Mano nuomone, jis net nebuvo normaliai atėjęs, – tęsiau pokalbį, – buvau dar jauna, supranti? Nesupratau nei savęs, nei tavęs, o dabar… dabar viskas kitaip, dabar atrodo, kad galėjau susigyventi su tuo, kad buvai pirmas ir galėtum tapti paskutiniu. Continue reading Tu