Kitimas

IMG_7196 Edit
Nuotraukos autorius | Simonas Mitkevičius

Paslapčia pradėjai mėgautis savo neužimtumu; pradžioje kartu su aplinkiniais pūtei į vieną dūdą, kad darbas neatsiejamas nuo žmogaus, kad darbas įprasmina būtį, kad darbas, kad ir per gerklę lipantis, yra kur kas geriau už dykaduoniavimą ir pan. Įpusėjus trečiam bedarbystės mėnesiui – vangioms darbo paieškoms neduodant rezultatų – spjovei į cvbankas.ltcvmarket.ltcv.ltcvonline.lt tinklalapius ir pasinėrei į save.

–         … o ten darbo! – Net negali užbaigti sakinio tik pakeli antakius ir lėtai purtai galvą, maždaug: pats velnias sprandą nusisuktų.

–         Nelengviau keliauti dviese? – vedusios poros tarsi sekta, kurios lyderį norėtum nudaigoti.

–         Ne, nelengviau, pirma – būtina susitvarkyti su savimi, kitas žmogus tavo problemų neišspręs, greičiau jas tik padvigubins. Beje, nieks su manim net nenori keliauti, jie visi pabėga. Visuose santykiuose tas pats – jis tik pradeda krautis lagaminus, o aš jau sėdžiu Havajuose su septinta pina colada rankoj. Continue reading Kitimas

Pokalbis

unnamedPrisėda šalia. Balsas sodrus, užburia melodingumu jam šnekant apie futbolą, šachmatų turnyrą, kuriam ruošėsi devynis mėnesius, automobilių ratlankius, kosmosą, močiutės daržus, o tada jis nei iš šio, nei iš to prisipažįsta:

–         …turiu moterį.

Nesuprantu, kuri pokalbio dalis privertė jį pagalvoti, jog esu juo susidomėjusi, tačiau tęsiu:

–         Kiek laiko judu kartu? – klausiu, tarsi, tai turėtų reikšmės: vienas mėnuo – niekis, metai – jau šis tas. Continue reading Pokalbis

Dieve, saugok karalienę: Sex sells arba XXI amžiaus intymumas

Tuoj bus du metai, kai dirbu ofise ir gyvenimas pradeda priminti The Truman Show.

Pirmadieniais veido išraiška byloja apie vidinę kančią, tokią, kurią patyrė Jėzus, kai Jį kalė prie kryžiaus, aną savaitę sulaukiau vairuotojo komentaro: don‘t you just love Mondays?

Antradieniais nėra nė kiek lengviau, todėl žmonės linkę užsimiršti darbe, veido raumenys kiek atsipalaiduoja, kartais nuvilnija šypsena.

Trečiadieniais pradedama laukti savaitgalio, visi atsilaisvina kaklaraiščius, dažniau nueina prie kolegos stalo, miestas tampa gyvybingesnis, baruose padaugėja klientų.

Ketvirtadieniai jau net ir masinėje kultūroje yra praminti mažaisiais savaitgaliais, tie, kurie turi galimybę ištrūkti iš ofiso, ja pasinaudoja, kartais dirba iš namų, kartais apsimeta, kad išvažiuoja į komandiruotę, apsuka ratą ir baigia darbą apie antrą valandą dienos. Ketvirtadieniais barai sausakimši, tai palankus metas susitikti su seniai matytais draugais, išleisti pinigus high street‘e, paslampinėti po muziejų ar galeriją.

Penktadieniai yra neoficiali nedarbo diena. Viršininkai kažkur pradingsta, kolegos žiovauja, o pats dažniausiai jautiesi pagiringas, nes kaip ir per didįjį savaitgalį, taip ir per mažąjį, tiesa kiek mažiau, tačiau – prisigėrei. Continue reading Dieve, saugok karalienę: Sex sells arba XXI amžiaus intymumas

Xoxo

Išsiskyrimai yra vienas iš  labiausiaiužknisančių procesų, beveik, kaip laidotuvės, nes ir vienu ir kitu atveju tenka atsisveikinti, tik po laidotuvių tikimybė, kad išvysi praeities vaiduoklius, kur kas mažesnė, gal net tolygi nuliui? Pabučiuoti bendrus ateities planus sudie, kartais lengviau nei atsikratyti senų prisiminimų, kurie velkasi iš paskos ir atsikartoja galvoje skambant Talking Heads, vaikščiojant tūkstančius kartų pramintomis gatvėmis, susitikus pažįstamus veidus, lankantis vietose, kuriose kartu leisdavote laiką ir taip toliau ir panašiai. Iš tikrųjų, tai pačioje pradžioje užtenka ir menkiausios detalės, kuri kartais net neturi jokio ryšio su tuo asmeniu, ar net užuominos į santykį, ir pasaulis nusidažo tamsiai pilka spalva. Ne juoda, juoda spalva turi erdvę, tamsiai pilka užgula pečius ir traukia prie žemės, kaip žemas slėgis apsiniaukusią karštą vasaros dieną, kai ore tvyro tvankuma ir regis, kad tuoj tuoj lis, ir drabužiai limpa prie kūno, tačiau neiškrenta nei lašas ir naktį negali užmigti vartydamasis lovoje, burna išdžiūvusi, o patalai smirdi regis svetimo šuns prakaitu, apie ketvirtą ryto jautiesi pavargęs, suirzęs ir tuo pačiu prislėgtas, o tada tyliai tyliai pro pravirą langą, kartu su dar viena karščio banga atplaukia savigaila ir net nepajunti, kaip pradedi verkti.
Verkiau verkau, kol užmigau. Prabudau po pietų. Lauke švietė saulė, vėjas taršė debesis, buvo pakankamai šiltas ruduo. Mums reikia pertraukos, reiškė, kad kartu mes neveikiame. Turėjau vėl išmokti veikti viena. Todėl be abejo prisigėriau, nes būti apsvaigusiai taip gera. Tiesiog gera ir tiek. Pečiai atsipalaiduoja (kaip ir smegenys, beje), norisi pirštais perbraukti per barmeno plaukus, kumštelėti draugą alkūne, paliesti praeivio ranką, pasibučiuoti (ir ne tik) su žaviuoju nepažįstamuoju. Viskas regis realu. Continue reading Xoxo

Pirmoji meilė

  • Žinai, sunku pradėti…
  • Tai kam?
  • Kartais net pamirštu, kad kada nors rašiau… o tada kas nors primena, kaip apie kokį buvusį berną, „… vis dar rašai? O kaip rašymas?“. Ir jausmas apima tas pats, išmuša raudonis, prisimenu, kad man ir Rašymui visai neblogai sekėsi, prisimenu, ką kartu išdarinėjom… tada virpančiu balsu prisipažįstu, jog karts nuo karto apie Jį pagalvoju, tačiau…
  • Tačiau?
  • … tyliu, galvodama, jog susitikus akis į akį, neturėsiu, ką pasakyti.