Belaukiant Godo

...nebūna amžinas ruduo ir aš tikiu kažkiek dar tuo silpna pulsuojanti šviesa tamsaus koridoriaus gale...* Nutirpo sniegas. Gatvėje, kurioje gyvenu, šįvakar itin teatrališka, primena Beckett‘o pjesę. Traukiu dūmą belaukdama Godo ir mąstau, kaip staiga viskas prarado reikšmę. Būtis kristalizavosi į debesų ganymą. Stebiu juos, kol pasirodo saulė, tada suraukiu antakius ir užsimerkiu, po kiek laiko… Continue reading Belaukiant Godo