Belaukiant Godo

...nebūna amžinas ruduo ir aš tikiu kažkiek dar tuo silpna pulsuojanti šviesa tamsaus koridoriaus gale...* Nutirpo sniegas. Gatvėje, kurioje gyvenu, šįvakar itin teatrališka, primena Beckett‘o pjesę. Traukiu dūmą belaukdama Godo ir mąstau, kaip staiga viskas prarado reikšmę. Būtis kristalizavosi į debesų ganymą. Stebiu juos, kol pasirodo saulė, tada suraukiu antakius ir užsimerkiu, po kiek laiko… Continue reading Belaukiant Godo

Ričardas

Vakarieniaujant paima duoną ir, ją kiek pakėlęs, tęsia: jis paėmė duoną, laimino, laužė ir davė savo mokiniams, tardamas: pisau... – sviedžia į šoną butaforinę duoną ir pasikėlęs nuo stalo patraukia užkulisių link, - Pisau, girdit?! Tas pats, blet, per tą patį!Audriau, grįžk, paskutinis kartas, prižadu! - suka šlangą režisierius, tada mirkteli man akele, tarsi sakydamas:… Continue reading Ričardas

Dūmas

Kodėl visąlaik pakišu sau koją? Tarsi besitęsiančiame prabudime iš dangiško sapno: visa nutrūksta kulminacijoje. Stoviu prie tarnybinio. Rūkau, su traukulius keliančiu pasišlykštėjimu: traukiu dūmą po dūmo, tarsi kas nors už tai mokėtų. Stebiu perkreipta mina vidun įeinančius ir laukan išeinančius žmones. Teatre dirbu trečia savaitė tikėdamasi, kad rūkydama, penkiolikos minučių pertraukų metu, užmegsiu naudingą pažintį.… Continue reading Dūmas

Sekmadienis, lapkričio 19

Nebėra laiko nei rašyti, nei išsimiegoti. Rave’iname Berlyne taip, kad net teko susisiekti su Romu, kad permestų €, nes nebeužteka alui ir schnitzel. Jaučiuosi, tarsi sugrįžusi į du tūkstančiai aštuntuosius, kai su Vytautu nusprendėme Naujuosius švęsti Briuselyje, gyvenome kekšių kambaryje be langų ir tris dienas valgėme batoną su tepamu sūriu. 9 am Nebegaliu pakelti nei… Continue reading Sekmadienis, lapkričio 19