Dieve, saugok karalienę: vidinė ritmika arba fuck it

Trisdešimtmetis tampa labai nuvalkiota tema, kaip meilė, kelionės į Vietnamą, Indiją, kaip avokadai ir lapiniai kopūstai. Asmeniškai man trisdešimt jau mažiausiai dešimt metų. Praktiškai, kai pažinau skaičius, taip ir pasilaidojau. Pamenu, kai buvau ketverių, nugirdau kaimynes kalbant apie Verkių dukrą, kuriai jau trisdešimt ir ji nieko neturi: nei vyro, nei vaiko, nei mokslų nebaigus ir dirba pardavėja, vos save išsilaiko, o ką jau kalbėti apie nekilnojamą turtą. Pamenu galvojau, kokia vargšė, tokia sena ir nieko neturi, gailėjau jos labai kelias dienas, net nėjau žaisti į kiemą. Mama išsigando, nuvedė pas daktarę Dobožinskienę, bet nuo trisdešimtmečio krizės manęs taip ir nepagydė. Birželį man pagaliau trisdešimt ir dabar suprantu, kad visus tuos metus sirgau svetima liga.

Tiesa, tuo metu, Lietuvoje dauguma trisdešimtmečių atrodė paragavę gyvenimo, kai kurie – net gerokai persiriję, nenuostabu, kad ketvirtoji dešimtis tada atrodė, kaip paskutinė stotelė. O pasirodo, kuo toliau – tuo geriau. Pamažu viskas pradeda įgauti prasmę. Continue reading Dieve, saugok karalienę: vidinė ritmika arba fuck it

Pavasaris

17309657_282457005517118_342202232556820040_n

Kaip tik pavasaris, taip lipu sienom. Dūšia, kaip katinas, trinasi į kėdės koją, rašomojo stalo šoną, riečia uodegą palei durų staktą… netveria savo kailyje. Norisi keisti/-is. Vieną dieną plaukus išsitiesinu, kitą – susirišu, trečią – vėl garbanota, bendradarbiai nesupranta, kartais apsipažįsta. Klausia, kas vyksta? Atsakau – pavasaris. Continue reading Pavasaris